Kada pastarąjį kartą žiūrėjote į veidrodį, premjere?

Andrius Tapinas
www.lrytas.lt Andrius Tapinas 2013-01-21
Praėjusią savaitę vis dar sukantis malūnams dėl energoūkio ministrės, dar spėjusios nustebinti ir savo oficialiuoju interneto puslapiu, pasisakymų „Pinigų kartoje“, ministras pirmininkas, kalbėdamas „Žinių radijuje“, pareiškė esąs nusivylęs kai kuriais žurnalistais, kurie formuoja neigiamą nuomonę apie jo komandos narę ir neturi atsakomybės, kuri būtina, kad pilietinę pareigą atliktume kiek įmanoma sąžiningiau. O vėliau dar pridūrė, kad turi slaptą informaciją, jog už tai mokami labai dideli pinigai.

Kadangi „kai kurių žurnalistų“ vaidmenyje teko atsidurti man pačiam, tai keturias dienas „iš dalies pašiurpęs“ (šios gražios frazės autorystė irgi priklauso premjerui) laukiau, kas čia bus ir dėl viso pikto susidėjau daiktus, jeigu būčiau ištremtas. Tada puoliau prie banko sąskaitos žiūrėti, ar neįkrito dideli pinigai iš siuntėjo TS-LKD. Neįkrito.

Kadangi nieko neatsitiko, tai vėl išdrąsėjau ir norėčiau paanalizuoti, kodėl taip viešai pasisakęs premjeras su ministrais ne pirmą kartą išsitraukia viešųjų ryšių pistoletą ir šauna sau į kojas.

Yra du svarbūs momentai. Pirmas – atsakomybė ir antras – atsakomybė. Premjeras kalba apie atsakomybę, kurią turi jausti visi. Ir premjeras neabejotinai yra tikrai atsakingas, nes pastaruoju metu yra pats rimčiausias savo kabineto kritikas. Štai trumpa chronologija

12.17 - A. Butkevičius pareiškė, kad „dabar ne metas dalyti premijas ateinantiems“, tačiau 01.10 dešimčiai „atėjusių savo komandos narių“ jau paskyrė priemokas.

01.03 - A. Butkevičius su energetikos ministru Neverovičiumi niekaip neranda dokumento, kuriuo Lietuva su kitomis Baltijos valstybėmis susitarė statyti atominę elektrinę.

01.04 - A. Butkevičius surado dokumentą.

01.07 - A. Butkevičius nemato biudžete lėšų vidaus reikalų ministro Barakausko pažadams.

01.09 - A. Butkevičius įžvelgė Aplinkos ministerijos valdininkų veiksmuose tyčinį norą pakenkti ministrui.

01.15 - A. Butkevičius sukritikavo savo paties krašto apsaugos ministro Oleko norą statyti Vilniuje metro.

01.16 – A. Butkevičius patvirtino, jog ūkio ministrė žino, kokiai ministerijai vadovauja.

01.17 – A. Butkevičius atsiprašė, kad kultūros viceministras paskubėjo su pareiškimais apie dvikalbius užrašus.

01.18 – A. Butkevičius nežinojo, kad švietimo ministro Pavalkio žmona yra teisiama.

Taigi krašto apsaugos ministras stato metro, sveikatos apsaugos ministro veiksmus dėl privačios medicinos pats Seimas vadina siautėjimu, vidaus reikalų ministras perka dušo kilimėlius ir lyginimo lentą, susisiekimo ministras prie automobilio vairo pasodina G. Kirkilo brolį, švietimo ministras pamiršta premjerą ir prezidentę informuoti apie jo žmonai iškeltą bylą, o ūkio ministrė, pagal oficialiame tinklalapyje pateiktą informaciją užsienio investuotojams žinoma kaip Birutė Coolness, teigia, jog šalies eksportas pasiekė 2008 metų lygį (kas irgi ne visai tiesa) ir reikės „prie to padirbėti“. Suprask, kaip nori.
O premjeras – neranda, nemato, atsiprašo, nežino ir kritikuoja saviškius.

Štai ir atsakomybė. Užtat vienas aukštas socialdemokratas man pasakė, kad premjeras džiaugiasi, jog į Vyriausybę ateina daug jį remiančių laiškų. Iš pradžių labai juokiausi, kol supratau, kad čia ne anekdotas, o jis šneka visiškai rimtai.

Ir galbūt tie plūstantys kolektyviniai kolūkiečių ir darbininkų laiškai paragina premjerą užsitaisyti iš naujo viešųjų ryšių pistoletą ir pareikalauti atsakomybės iš žurnalistų – kad šie suvoktų savo vaidmenį, džiaugtųsi ir palaikytų ministrus visur ir visame bei liautųsi neatsakingai kritikavę. Net jeigu toks noras iš tiesų ir yra, tai geriau, premjere, paslėpkite jį giliai į spintą ir niekam nerodykite.

Nes kritiką dabartiniai valdantieji suvokia kaip kerštą ar opozicijos užsakymą. Ir tai labai keista, juk valdžioje lyg ir ne pirmą kartą prie jos prasibrovę žmonės, o patyrę politikai, kurie lyg ir turėtų suvokti, kas yra žurnalisto atsakomybė.

Ratas vėl apsisuko. Dar prieš pusę metų socialdemokratai su A. Butkevičiumi priešakyje buvo geriausi žiniasklaidos draugai – visada pasiryžę trumpam ir šmaikščiam komentarui generaliniais klausimais, visada galintys ir žinantys, kaip padėti žiniasklaidai bakstelėti į tuomečių valdančiųjų ydas.

Dabar viskas apsivertė. Praėjo meilė, nuvyto pomidorai, ir staiga žiniasklaida tampa neatsakinga, nupirkta ir konservatorių keršto įrankiu. Apie konservatorių santykius su žiniasklaida apskritai geriau patylėti – premjero patarėjai nepamiršdavo paskambinti ir išreikšti nustebimą, kodėl neįvertiname teigiamų Vyriausybės darbų, prieš rinkimus Mantas Adomėnas išvadino mus nupirktais demagogais, atvirai dirbančiais socialdemokratams, o Rasa Juknevičienė šaukėsi tautos teisingumo kalbėdama apie mistinius LRT televizijoje sudarytus sąrašus, kuriuose konservatoriai yra nepageidaujami asmenys.

Dabar viskas apsivertė. Ir konservatoriai ūmai tapo žiniasklaidos BFF‘ais (best friends forever). Suliepsnojo meilė, kurios tyrumu ir tvarumu netiki nei vieni, nei kiti.

Todėl socialdemokratams reikėtų greičiau įsisąmoninti, kad meilė truko ketverius metus ir dabar, kaip dainuoja Keistuoliai, „ne, ne, meilės nėra“. Reikia pasiruošti, kad santykiai su žiniasklaida bus kitokie, ir mažiau kalbėti nesąmones „apie kerštą ir sumokėtus didelius pinigus už internete pasirodžiusias jų ministrės parodijas“. Nes yra viena labai gera sena lietuviška patarlė, kurią turėtų kuo greičiau suvokti ir kaip mantrą kartoti nuo žiniasklaidos smeigtukų bakstelėjimo šokčiojantys valdantieji.

Gerbiamieji, nekaltinkite veidrodžio, jei snukis kreivas.