Giedrius Kuprevičius. Pabūkime kartu

www.lrt.lt 2013-03-31

Nesu pranašas ir negaliu spėlioti ateities pagal savo nuotaikas, tačiau yra viena lengvinanti aplinkybė – esu iš menininkų luomo. Jeigu šventieji ir apaštalai turi Dievo dovaną pranašauti, tai menininkai tenkinasi intuicijomis, kurios atkeliauja apmąstant dabartį.

Taigi Velykų rytą, kai dausas ir žemes sudrebins geroji naujiena, manęs neapleis nerimas. Tas pats, kuris sklando Lietuvoje kaip kokia smegenis apklojusi užuolaida, neleidžianti mums džiaugtis, klestėti, vystytis, jaustis saugiais ir besididžiuojančiais savo šaknimis bei kilme žmonėmis.

Mes keistai susitaikėme, kad negausios, dažnai iš atsitiktinių žmonių surinktos partijos-partijėlės lemia daugumos gyvenimus, susitaikėme, kad mums primestas politinis šou gali būti be jokios kultūros, dorovės ir saiko jausmo. Mes susitaikėme, kad intelektualų užkeiktas tylėjimas yra normali situacija, o jei kuris prakalba, puolama iš jo tyčiotis, nes jis sako nemalonius žodžius, jo įžvalgose nėra pramogos,  juokelių.

Velykų rytą aš norėčiau bent vieną kartą per metus neišgirsti žinių apie skandalus, klastas, apgaules ir juodus biznius, nenorėčiau girdėti apie girtuoklius ir narkomanus, prostitutes ir banditus – tuo labiau iš pirmų puslapių pateikiamų tariamai reikšmingų žinių, lyg jose atsispindėtų visa svarbiausia svarbiausių Lietuvos žmonių veikla.

Aš norėčiau sužinoti, kaip gyvena kukli senutė, nedejuojanti, o dar ir anūkams padedanti mokytis anglų kalbos, nes pati kažkada buvo puiki šios kalbos mokytoja. Norėčiau išgirsti apie dorai bakalaurų darbus savarankiškai rašančius studentus, apie giliausio proto ir mentaliteto senjorus mokslininkus, kurie diletantų politikų nustumti į šoną sprendžiant svarbiausius šalies plėtros klausimus. Laukiu žinių apie tikrąją, o ne skandalingąją kultūrą, kuri, kaip pastebite, nebesutelpa į dvi mūsų apžvalgų valandas kartą per savaitę.

Mes bijome kalbėti viešai apie tai, kas yra gerai, bet smaguriaujame blogomis žiniomis, kartodami jas kaip juodos magijos kodus – viskas yra blogai ir negali būti kitaip, nes geros žinios niekam neįdomios. Aš laukiu, kada pasaulis suvoks, kad tasai nužengęs nuo kryžiaus idealistas buvo gerosios naujienos šauklys, tačiau kiek žmonių tuo nepatiki, nes viskas juk blogai, blogai, blogai...

Netikiu, kad galima įdomiai gyventi blogame pasaulyje. Dar daugiau – netikiu, kad nėra gerojo pasaulio. Ir visai netikiu tuo, kad gerasis pasaulis mažesnis už blogąjį. Netiesa – pasaulyje, Lietuvoje, mano mieste ir gatvėje kasdien padaroma gausybė puikių darbų ir juos turime pamatyti, pasidžiaugti jais.

Kol nebūsime drąsesni geram žodžiui, tol gyvensime vis nykiau. Dabar pastebiu, kaip garuoja intelektualinė dvasia aukštosiose mokyklose, pasukusiose privalomo verslo link. Stebiuosi, kad ir bažnyčias puošiantys nebedrįsta artintis, kaip kadaise, prie tikrųjų menų, tenkindamiesi mėgėjų pataikavimais  ir, deja, aukštųjų idėjų meninėmis profanacijomis.

Aš pats, neslepiu, esu kaltas, kad nepakankamai reiklus savo darbams, palūžtu prieš pagundą greitai ir lengvai pasiekti trumpą, bet malonią pergalę ir širstu ant aplinkos, kai įdėjęs galybę darbo sulaukiu dėmesio tik antraeiliams to darbo fakteliams. Tarkim, kiek sveria baleto „Čiurlionis“ partitūra ir ar gerai bus lietuviams, kad baletą stato lenkų baleto meistrai? Taip, dabar į gatvę išėjęs gali išgristi apie lietuvio viršų prieš nelietuvį arba atvirkščiai.

Politikai daro viską, kad susipriešintume, vieni kitų neapkęstume, nuo perdėto blaivumo girti muštume kitos tautybės, odos, orientacijos žmogų. Pyktis liejasi internetiniuose komentaruose, neapykanta tapo norma, įžeidimas – tiražuojamu juokeliu.

Velykos atėjo laiku. Gaila, kad jos tokios retos, bet ir tame yra protas – būtų jos dažnesnės, ir prie jų priprastume, galiausiai ir visai nepastebėtume, kas įvyko ir vyksta su tautine savimone, tingumu iškelti savo valstybės vėliavą per svarbiausias dienas. Velykos visuomet laiku, ypač šiemet, kai reikia labai rimtai pagalvoti, kur mes einame, ką galvojame, kokie mes Europoje ir kas mūsų laukia. Velykos, gerbiamieji, ne tik geroji naujiena, bet ir nerimas, kuris yra gražiausias iš žmogiškumą pabrėžiančių bruožų.

Nerimas dėl savo ateities ir nerimas dėl pasaulio, už kurį visi esame atsakingi vienodai. Yra toks XIII amžiaus italų dailininko Giotto di Bondone paveikslas, kuriame šv. Pranciškus lesina paukščius. Gal ir mums teks to lesalo trupiniai. Žinoma, jei būsime išalkę gėriui ir bendrystei. Priviliokime save mus jungiančiam pavasariniam prisikėlimui.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.