Prisipažinsiu, kol rašiau savo nuomonę, vis galvojau, kas aš – lietuvaitė ar lenkaitė, nes manyje teka tiek lenkų, tiek lietuvių kraujas.

Širdyje visada sergu už Lietuvą. Mano šeimoje yra ir lenkų, ir lietuvių, todėl savęs priskirti kažkuriai vienai tautybei nedrįstu, o liguistai teigti ir mušti sau į krūtinę, kad esu lenkaitė, nes gyvenu Šalčininkų rajone, nenoriu, nors prisipažinsiu, kad asmens dokumentuose įrašyta mano tautybė – lietuvė. Visada stengiuosi mąstyti racionaliai ir turėti savo nešališką požiūrį į įvairius reiškinius.

Pastaruoju metu skaičiau politines nuomones dėl lietuvių „užguitų“, „vargšų“ lenkų tautybės žmonių, tautinės mažumos, kaip dažnai mano kraštiečius įvardija žymūs politikai. Iš paskutinių Lenkų rinkimų akcijos (toliau LLRA) atstovų, o ypač V. Tomaševskio pasisakymų, galima jau įsivaizduoti, kad lenkus, t. y. tautinę mažumą, mes tuoj turėsime įrašyti į Raudonąją knygą.

Daugiau kaip 20 metų Šalčininkų kraštą valdo LLRA atstovai – keitėsi merai, bet politinis neišprusimas liko ir dar ilgai išliks, nes politiniai lyderiai nesikeičia, jų mąstymas, požiūris į krašto žmogų taip pat nekinta, jie nesiekia bendradarbiauti su šalies pilietinėmis jėgomis. Iš kitos pusės, mes nieko kito ir negalime tikėtis, nes žmonės patys išsirenka valdžią, ir kol pats žmogus nesupras, kad jis yra padėties šeimininkas, tol kentės valdininkų nemokšiškumą.

Vienas politikas savo interviu sakė: „Vilniaus regiono problema – visų pirma socialinė ekonominė problema. Ne kokia nors kitokia. Nedovanotina, kad regionas, esantis šalia sostinės ir pagal visus standartinius parametrus vien dėl to, kad yra šalia sostinės, turintis būti ekonomiškai ir socialiai vienas labiausiai išsivysčiusių regionų Lietuvoje, yra vienas labiausiai atsiliekančių“.

Visiškai jam pritariu. Vis dažniau susimąstau, kokiais politiniais pamatais grindžiama dabartinė lenkų lyderių politika, o suskaičiuoju tik kelis: 1) jiems neleidžiama kabinti lentelių su gatvės pavadinimais lenkų kalba, nors jos kaip kabėjo taip ir toliau kaba; 2) neleidžiama lenkų rašmenimis asmens dokumentuose rašyti asmens duomenų; 3) neseniai priimtos Švietimo įstatymo pataisos, kurios, pasirodo, prieštarauja LR Konstitucijai. Prieinu prie išvados, kad jeigu tautos atstovai visus šiuos tris mano išvardytus punktus įteisintų, LLRA atstovų politinė isterija baigtųsi. Politikai teigia, kad norėtų išsakyti priekaištus vietos bendruomenei ir politikams, tačiau noriu apginti savo krašto bendruomenę, nes ką gali bendruomenė, kai prie vairo nemokūs, idėjų, vizijų ir tikslų neturintys žmonės?

Grįžkime prie to, kad aš kilusi iš Šalčininkų – miestelio, kuris kone pagal visus šalies rodiklius „velkasi“ kažkur sąrašo pabaigoje, ir dėl viso šito chaoso kalti prie rajono vairo stovintys asmenys. Matau, kad nevyksta jokie darbai, išskyrus tuos, kuriuos finansuoja ES fondai. Atsimenu, per pirmąjį tarybos posėdį naujai išrinktos tarybos meras pažymėjo, kad mažins nedarbą, bet ar jis turi viziją, kaip tą nedarbą mažinti?

Per tiek metų mums nepavyko sumažinti nedarbo, tad nemanau, kad atsiras šviesuolių, kurie šį kartą įžvelgs užplūdusios bedarbystės problemas bei jas spręs. Dabar praėjo jau treji metai nuo pirmojo naujos tarybos pasėdžio, bet jokių miesto valdymo naujovių neatsirado, nes tarybos nariai menkai tepasikeitė, o naujai atėję nariai nelabai įsivaizduoja savo buvimo taryboje prasmės, jie net nesiorientuoja, ką galėtų keisti, kuriais teisės aktais vadovaudamiesi, galėtų rikiuoti savivaldybės administracijos darbą.

Nors dabartinę kadenciją sudaro 22 LLRA atstovai, visus sprendimus priima vienbalsiai, niekam nekyla jokių klausimų dėl rajone vykstančių valdymo procesų. Nebūna taip, kad net ir žmonės, išpažįstantys vieną ir tą pačią ideologiją, mąstytų vienodai ir neturėtų kritikos vienas kito idėjoms. Juk, kaip sakoma, ginčo metu gimsta tiesa. Bet, sprendžiant iš paskutinių p. V. Tomaševskio pasisakymų, matyt, tų idėjų niekam ir nekyla.

Aš stebiuosi, kaip jis, būdamas Europos Parlamento nariu, Lietuvos Respublikos piliečiu, atstovaujančiu visos Lietuvos interesus Europos Parlamente, gali viešai peikti savo tautą. Juk Lietuva nesibaigia ties Šalčininkų ar Vilniaus rajonų ribomis...

Prieš reiškiant savo mintis viešai, LLRA atstovams ir jų lyderiams siūlyčiau apsigyventi mano krašte. Gražus miestelis, puikūs žmonės, bet visi kažko bijo: bijo savivaldybės klerkų, seniūnų, bijo paklausti, bijo reikalauti užtikrinti savo prigimtinių teisių, bijo tiesiog būti ne lenkais. Taip jau įvyko, kad draugiški lenkai įbaugino savus lenkus. Informacija spaudoje dar kartą įrodė, kad savi baugina savus, nes manoma, kad neva, jei neduosi pinigų Šalčininkų rajono administracijos vadovui baudai susimokėti, gali tekti atsisveikinti su darbo vieta.

Kurgi teisybė? Juk Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas tokią baudą paskyrė dėl to, kad savivaldybės administracijos vadovas B. Daškevičius nevykdė anksčiau priimto įpareigojimo nukabinti neteisėtas gatvių pavadinimų lenteles, parašytas lenkų kalba. Už kiekvieną pradelstą dieną bauda didėjo 100 litų. Reikėtų pažymėti, kad baudos dydis nepasikeitė, tiesiog už įstatymo nevykdymą buvo pritaikyta sankcija – 100 litų bauda už kiekvieną uždelstą dieną.

Taigi, LLRA atstovai neturėtų aiškinti įstatymo savo nuožiūra. Bauda išliko tokia pati, tik už įstatymo nesilaikymą Šalčininkų rajono administracijos direktorius turi susimokėti daugiau kaip 40 tūkstančių litų, o čia – jau skirtingi dalykai. Gerbiamieji LLRA atstovai, prieš reikalaudami vykdyti ir laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, patys jų nepažeidinėkite.

Cituodama gerbiamų LLRA politikų pasisakymą, dėl kurio man buvo labai skaudu, esą „čia nuo seno gyvena lenkai“, norėčiau paklausti jų pačių, ar jie žino, kaip dabar gyvena jų ginami lenkai, ar jie žino, kad mano krašte žmonėms nevalomi keliai, kad žmonės vargsta, kad gatvėje lemputės degė tik iki rinkimų, o dabar dega tik dėl to, kad asmeniškai reikia eiti pas seniūną ir reikalauti bent minimalaus gatvės apšvietimo? Ir visa tai, ką išvardijau, – tik menki niekučiai, nes yra daug rimtesnių bėdų.

Mano kraštiečiai – darbštūs žmonės, norėtų gerai gyventi, noriai domisi naujovėmis, tik gal truputį nedrąsūs. Kartais atrodo, kad mąsto jiems primestomis ir tenykščių politikų skelbiamomis mintimis. Bet ir tai galėčiau paaiškinti, nes (kitiems gal tai nesuprantama) jie nemoka valstybinės kalbos, todėl žiniasklaidos skleidžiama informacija juos domina tik tiek, kiek ji aktuali jiems ir kiek būna išversta į jų kalbą.

Politikų noras suteikti geresnes sąlygas mano krašto gyventojams nepriklauso nuo dabartinės jų vykdomos politikos. Nes šiuo metu skelbiamos mintys niekaip nesusijusios su mano krašto žmonių gyvenimo gerinimu. Teiginiai, kad lietuviai neleidžia lenkams integruotis į šalies gyvenimą, yra nepagrįsti, nes krašto jaunimas mokosi, siekia išsilavinimo, tik, deja, negrįžta namo, nes nemato čia savo ateities. Jei žmogus yra protingas, žingeidus, turi tikslų, jo integravimasis vyksta savaime. Koks skirtumas, kokios tautybės esame, svarbu, kad būtume sąžiningi savo šalies piliečiai. Niekur Europoje nėra tautiniu pagrindu susikūrusios politinės partijos, nes visi mes esame žmonės, visi mes esame Europos Sąjungos piliečiai, visi turime būti lygūs.

Norėčiau išgirsti daugiau argumentų, faktų, kurie įrodytų, kad tautinė mažuma yra užguita arba pažeidinėjamos jų teisės. LLRA visada savo atžvilgiu prašo laikytis įstatymų, tačiau patys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neskundžiamos nutarties, priimtos Lietuvos Respublikos vardu ir vadovaujantis įstatymais, jie nesilaiko. Stebėdama Lenkijos dienraščių žinias, pati įsitikinau, kad lenkų politikų ir mano pozicija sutampa, jie pripažįsta, kad negalima brutaliais veiksmais kiršinti tautų, tarp šalių diplomatų turi vykti dialogas.

Tikrajam tautinės mažumos atstovui, tam paprastam žmogui vienintelis savo tautiškumo išlikimo bei pagarbos ženklas yra jo gimtoji kalba, kuria jis kalba. Jei Lietuvos Respublikos lenkų tautybės žmogus šneka lenkiškai, tai nereiškia, kad yra prastesnis už lietuvį.

Siūlau kiekvienam tautinės mažumos atstovui, Lietuvoje gimusiam bei užaugusiam lenkui, atsakyti sąžiningai sau į klausimą, kas yra mano tėvynė? Mano tėvynė – Lietuva, ir man visai nesvarbu, kokios tautybės yra mano kraštiečiai.

Kažkada prie Prezidentūros tautinės mažumos mitinguotojų plakate mačiau užrašą „Litwo ojczyzno moja“. Tai jeigu Lietuvą laikome tėvyne, gerbkime ją. Koks skirtumas, kur mes gyvename ar kokį tikėjimą išpažįstame. Nesvarbu, kokią politinę jėgą palaikome. Svarbiausia, kad toji politinė jėga dirbtų žmogui. O tautinės mažumos atstovus skatinčiau pakeisti politikavimo kryptį, nes labai jau pabodo girdėti tas pačias jų pačių „išradinėjamas“ problemas, ypač prieš rinkimus.