Ro­mual­das Ozo­las ryš­kiau­sią žy­mę pa­li­ko ir sa­vo var­dą įra­šė bū­tent kaip Lie­tu­vos Są­jū­džio ve­te­ra­nas. Jam Są­jū­dis bu­vo di­de­lis reiš­ki­nys ir gar­bin­gas var­das. Ne­at­si­me­nu, kad bū­tų iro­ni­za­vęs, nors po ke­le­rių me­tų ieš­ko­jo ki­tų ke­lių. Tuo es­min­gai sky­rė­si nuo kai ku­rių as­me­nų, lai­ki­nai ėju­sių iš­vien, po to at­grę­žu­sių nu­ga­rą lyg sau pa­tiems.

Ar at­si­me­na jį kas nors da­bar kaip fi­lo­so­fą? Spė­ju, kad ma­žiau, ne­gu At­gi­mi­mo po­li­ti­ką, žur­na­lis­tą, są­jū­di­nin­ką ir vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų dar­bi­nin­ką. Keis­tu pa­ly­gi­ni­mu, bū­tent Al­gir­das Pa­tac­kas pa­sku­ti­niuo­ju lai­ko­tar­piu daž­niau pra­bil­da­vo kaip mąs­ty­to­jas, mo­ra­li­nis fi­lo­so­fas.

Abu ver­ti kny­gų. Apie Al­gir­dą Pa­tac­ką tai bū­tų iš­mė­gi­ni­mų ug­ni­mi ir van­de­niu, iš­tver­mės ir iš­ti­ki­my­bės, dva­si­nio so­pu­lio dėl Tė­vy­nės kny­ga. Apie Ro­mual­dą Ozo­lą – jo vi­di­nės bran­dos ir ko­vos kny­ga, jo pa­ties gy­ve­ni­mo škva­lų dra­ma. Ne­ži­nau, kas ir ka­da par­ašys.