Pasidairę matysim: sostinė kinta ir kartu vis tiek „baiminasi“ valstybės istorijos.
Lukiškių aikštė suaižėjusiais kelkraščiais, raudonu purvu rudenį ar pavasarį batus tepančia danga tarsi laukia sugrąžinant Leniną. Jos galiakrašty po mediniu kryžiumi atsiranda žvakelių, pagerbiant XIX a. aukas. Tas vaizdelis – kaip sovietmečiu: pagarba praeities aukoms rūpi nebyliems piliečiams. O Seimo rūmuose nuo sienų išnyko Didžiosios kunigaikštystės parlamento istorija. Nuoširdūs tarybinio realizmo puoselėtojai įskėlė visuomenėje tariamai pamatuotą diskusiją dėl Žaliojo tilto statulų. Šios ir panašios aplinkybės yra visuomenės sąmonės ženklai: viena pakeisdami, nauja palikdami, bet lygiagrečiai tarsi dvejodami: mūsų – o gal ne mūsų? Apie politinio paveldo ženklus su atkurtos (1990) Lietuvos valstybės ir parlamento vadovu prof. Vytautu LANDSBERGIU kalba Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Andrius VAIŠNYS.

–Pokalbį Seimo rūmuose pradėkime nuo Jono Basanavičiaus – ne tik dėl to, kad tai buvo Didžiojo Vilniaus Seimo Pirmininkas. Praėjusio amžiaus pabaigoje, kai šie Lietuvos Seimo rūmai dar nebuvo pažymėti jokiais parlamentarizmo ženklais, kurie primintų Lietuvos istoriją, Jūs pasiūlėte matomiausioje vietoje įrėminti J. Basanavičiaus šūkį: „Jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės...“.

Kodėl pasirinkote šį motto, kuris dabar yra Seimo pagrindinėje fojė – virš Seimo narių galvų, atkreipia ir lankytojų dėmesį?

Ne todėl, kad Basanavičiaus, o todėl, kad tai – labai prasmingi žodžiai. Ir jie yra iškalti jo antkapyje Rasų kapinėse. Aš, ne kartą juos skaitydamas, įsidėmėjau ir jie man buvo įstrigę savo labai gilia prasme. Jie reiškia, kaip žmogus vertino savo ir savo negausaus bendražygių būrelio pastangas atgaivinti Lietuvą. Pažadinti ją, prikelti. Antkapyje: „Jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis...“. Čia – „tik“ tiek. Taigi maniau, kad tai tinka Lietuvos parlamentui, jeigu ateinantys į savo kasdienius darbus Seimo nariai nors kilstels galvą ir suvoks, kad nuo jų darbų kai kas priklauso. Ir ne tik einamieji valstybės reikalų sprendimai, bet ir didysis klausimas: „ar Lietuvos dvasia atsikvošės“. 

–Nuo 1990 m. šie rūmai, nepaisant visų įvykdytų darbų ir padarytų dalykų, keletą metų neturėjo veik jokio reikšminio ženklo: niekaip nežymėta garbinga parlamentarizmo istorija, tarsi nebūtų jokių parlamentarizmo tradicijų. Kita vertus, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio, ir XX a. tarpukario Seimo – kaip politinės institucijos linija, šaltiniuose visada būdavo šalutinė. Tik mūsų amžių sandūroje palaipsniui šie politinės istorijos simboliai ėmė rastis Seimo rūmuose, kitose Lietuvos vietose. Antai 2000 m., Jums dalyvaujant, prie Kauno muzikinio teatro buvo atidengta Steigiamojo Seimo pirmajam posėdžiui skirta stela...

Iš Seimo sienų lankytojai, besidairydami, jau gali sužinoti istorijos įvykius, pamatyti istorines asmenybes, vieną kitą užrašą, simbolizuojantį apie tai, kas, pavyzdžiui, įvyko 1991 m. sausio 8 d. Tai buvo stambus interjero projektas, nukreiptas pateikti lankytojams istoriją. Man atrodo, be viešų ženklų yra sudėtinga visuomenei parodyti parlamentarizmo idėją. Dilema - kaip ir kokiais ženklais ją atskleisti? Juk skirtingai nuo kitų, ypač Vakarų valstybių, kur parlamentarizmas nebuvo staiga nutrauktas kaip demokratijos plėtros procesas ir dokumentai nebuvo sunaikinti, yra sudėtinga net ir „surinkti“ įvykius. 

Tai tikrai visuomenė geriau suvoktų, jeigu būtų viešų ženklų; aš jau nekalbu apie auklėjimą, apie mokyklų programas, apie viešus renginius, kurie galėtų labai priminti senąją Lietuvos valstybę ir ten egzistavusį parlamentarizmą. Pirmasis Lietuvos Statutas priimtas Vilniuje. Seimo! Ar apie tai kas nors žino! Prisimena?

–Seimo rūmuose kurį laiką buvo pateikiamas LDK parlamentarizmas, rodyti kelių LDK Seimo maršalų portretai, tačiau dabar tai yra vėl išnykę ir sunku gauti atsakymą „kodėl?“. Galime spėti, kad dalies žmonių sąmonėje kažkas yra tokio, kas trukdo mums patiems save tapatinti kaip tradiciją turinčią valstybę, kartu pabrėžiant, kad ir LDK politinė istorija yra mūsų paveldas. Gal mes traktuojame, kad Lietuva kaip moderni parlamentinė valstybė atsirado 1920 m.?

Na, šitos klaidos nereikėtų nei tęsti, nei jokia forma kartoti. Lietuva būtų labai keista valstybė, jei „primirštų“, kad turėjo karalių ir turėjo kitus valdovus, kurie taip pat vadinosi karaliais, turėjo valstybės parlamentą, kurioje atsiranda garsus ir įtakingas teisynas – Lietuvos statutas. Lietuvos, o ne bendras Lietuvos ir Lenkijos, ar atskirai žemaičių ar aukštaičių. Yra Lietuvos statutas, kuris yra įstatymų kodeksas ir iš dalies konstitucija, ir veikia daugiau kaip 300 metų. Net ir tada, kai 1791 m. atsiranda pirmoji konstitucija Europoje. Taigi reikia svarstyti – kodėl visuomenė to nėra įsisąmoninusi ir nejaučia pakankamo valstybino pasididžiavimo. Yra ir gali būti labai reikšmingi paprasti ženklai. Pavyzdžiui, iš naujo atsiradę Valdovų rūmai jau vaidina ir vaidins savo vaidmenį kaip ženklas, kad Lietuva turėjo savo valdovus. Valdovų rūmai kalba apie Lietuvos valstybę ir jos valdovus. Aš padariau ką galėjau, kai buvau Seimo Pirmininku iki 2000-ųjų: 2000 spalio 17 buvo priimtas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymas. Seimo rūmuose buvo įrengta Konstitucijos salė ten eksponuojant Lietuvos 1992 metų konstituciją. Šios salės prieigose yra ir kitos Lietuvos konstitucijos. Parodytos ir pirmosios Respublikos konstitucijos ir Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos, ir konstitucija, kuri vadinosi „Valdžios įstatymas ir Abiejų tautų tarpusavio įžadas“.

–2010 m. Seimo valdyba norėjo šitą idėją pakeisti, pasiūlydama Konstitucijos salę pavadinti Jūsų vardu.

Gerai, kad jiems nepavyko. Kai manęs klausė mano nuomonės, aš sakiau: jei tik pajėgsiu, tai priešinsiuosi ir prašau to nedaryti. O kas ateina į Konstitucijos salę, prieigose gali pamatyti ir fragmentus iš Lietuvos Statuto. Pirmojo ir, turbūt, ir antrojo, nes aš pats parinkau ištraukų.

–Ar Jūs turite tokių nuostatų dėl istorinių įvykių ar asmenybių, kad viena ar kita yra reikšmingesnė ir verta minėti arba – priešingai – visai neminėtina? Anksčiau, dirbdamas šiuose rūmuose susidūriau su požiūriu, kad Ketvirtasis Seimas neturėtų rasti juose vietos.

Tai reikia tam tikra forma rodyti, kad tai buvo marionetinis Seimas. O vadinamasis Liaudies Seimas man –joks Seimas. Apie šitą nekalbu, bet kalbu apie tuos, kuriuos turėjo Valstybė! Buvo netgi bandyta kelti klausimus ir apie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir pačią tą struktūrą, kaip neva tam tikrą valstybingumo pavidalą.

–Lietuvoje yra ministerijų, kur ministrų nuotraukos kabo vienoje gretoje su buvusiais Tarybų Lietuvos komisarais ir ministrais. Kokia žinia yra pateikiama tos ministerijos lankytojui?

„Smegenų plovimo“ žinia – kad visą laiką egzistavo Lietuvos valstybė ir keitėsi tik Lietuvos valdžia. Ir mums, Kovo 11-osios idėjos žmonėms – ir balsavusiems, ir pradėjusiems statyti Kovo 11-osios Lietuvą, tekdavo susidurti su tokiais lengvais, o gal ir piktais posakiais: „Štai Jūs užėmėt valdžią. Buvo viena valdžia, o dabar – Jūsų valdžia“. Ypač tuo metu, kai kas nors būdavo nepatenkintas naujojo Lietuvos laikotarpio valdžia. Ir sakydavo – anie kažką blogai darė ir Jūs blogai darot. Iš tikrųjų tai reikėtų skirti. Galbūt pamatinius dalykus ir gerai padarė mūsų Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas, galbūt padarė klaidų. Tačiau yra didžiulis skirtumas: ar tai daro mūsų valstybės valdžia ar svetimųjų pastatyta valdžia, kuri tik pavadinta melagingai. Kadangi ji veikia pagal aukštesnės valdžios jai duotus įsakymus tam tikroje teritorijoje, kuri tradiciškai pavadinta Lietuva. Kaip režimas ji turi tam tikrą pavadinimą ar tai Tarybų Lietuva, Sovietų socialistinė Respublika, kas jai gal labiausiai tiktų. Paskui sovietus pakeitė iš kažkokių tarybų atėję žmonės. Tai yra ne tik žodžių žaismas, bet ir konceptualūs dalykai. Dėl to būtų geriau, kad tas istorijos rodymas būtų švarus.

–Ar yra tokių ženklų, įvykių, kurių rodymo viešoje erdvėje Jūs pasigendate?

Be abejo. Čia galima prisiminti ir buvusius pasiūlymus ar neįgyvendintas idėjas. Kalbant būtent apie parlamentarizmą, manau būtų labai prasmingas pasiūlymas pastatyti Vilniuje paminklą dešimčiai nužudytų ministrų. Jie buvo ir Seimo nariai, ir Seimo vadovybės atstovai. Tiesiog kaip paminklą valstybei, kurios dešimt ministrų buvo nužudyti vien už tai, kad jai tarnavo. Už tai, kad jie nebuvo išdavikai, jie turėjo pareigas, jas vykdė ir juos už tai nužudė. Būtų labai auklėjantis paminklas ir unikalus.

Galbūt kuo nors primintų O. Rodeno „Kalė miesto piliečius“, kurie sutinka savo nuosprendį ir likimą: čia stovėtų dešimt ministrų, žinančių, kad jų laukia mirtis už tai, jog jie tarnavo savo Valstybei. Kodėl ne? Žinoma, ir senoji Lietuvos valstybė kaip karalystė ar kunigaikštystė tik vieną kitą paminklą turi. Išraiškingai atrodytų ne toks kuklus kaip dabar yra – man regis, medinis – ir Stepono Batoro atminimo ženklas. Tai buvo didis valdovas, per trumpą laiką grąžinęs Lietuvai tvarką ir garbę: atgavęs turėtas žemes, kurios padėjo Lietuvai ilgiau gintis nuo Maskvos, įkūręs Vilniaus universitetą, kuriuo didžiuojasi mūsų valstybė. Steponas Batoras Universitetu taip pat didžiuotųsi. Paminklas galėtų stovėti bet kur Vilniuje arba šalia universiteto kaip Universiteto įkūrėjui. 

Jau atsirado paminklas Kovo 11-ajai, kai po dvidešimties metų atkurta valstybė rado jėgų pažymėti tą datą. Taip pat kai kuriuose aktuose kaip parlamentinė struktūra atsirado Sąjūdžio Seimas.
Dar niekas turbūt netyrinėjo ir kažin ar tai įrašyta į istorijos knygas, kad tai yra pirminis (pradinis) laikotarpis atkuriant Lietuvos valstybę, kai Lietuvoje, dar esant okupacinei kariuomenei ir dar primestai, ne savų rinktai valdžiai, ėmė rastis valstybinės struktūros: kad ir pačių įsteigtas universitetas, be ypatingo imperijos sostinės leidimo; atkurta Pramonės, prekybos ir amatų rūmų institucija; ir štai šis parlamentas – Sąjūdžio Seimas, kuris atsirado steigiamajame suvažiavime ir po to veikė iki pat Kovo 11-osios kaip moralinė ir įstatymų leidybos institucija: tai, ką Sąjūdžio Seimas nutardavo, kad tai tinka kaip Lietuvos įstatymai, perkeldavo į tą lygmenį, kur galėdavo būti formaliai suteiktas – kad ir sovietinis, bet jau įstatyminis pavidalas. Nes tai ne iš Maskvos atėjęs įstatymas ir net ne Lietuvos sovietinių valdininkų sugalvotas, o atėjęs iš Sąjūdžio, kurį mes turime suvokti kaip tautos atstovybę.

–Kai 2000-aisiais valstybės Valdovų rūmai įstatymu buvo patvirtinti kaip valstybinės svarbos objektas ir pradėta jų statyba, lygia greta buvo priimtas kitas įstatymas dėl Lukiškių aikštės, tačiau tas įstatymas taip ir liko nevykdomas. Taip pat buvo teigiančiųjų, kad Seimas esą neturėtų rūpintis miestų tvarkymu. O mes matome, kad iki šiol ta aikštė tebėra tokia pati kaip anais laikais, tik pagrindinis paminklas nuimtas, raudonas takų purvas limpa prie batų, akmenys išklibę. Ar iš tikrųjų įstatymų leidėjas rūpindamasis valstybingumo ženklais ir formuodamas pilietinę visuomenę, neturėtų kištis į tokius dalykus?

Aš manau, kad turėtų ir tai buvo teisingas žingsnis priimti įstatymą dėl Lukiškių aikštės, kaip centrinės valstybės aikštės Vilniuje. Tai – ne Vilniaus miesto savivaldybės aikštė tuo pačiu. Ji iškeliama virš visų kitų aikščių, kurios gali būti Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ar dar kur nors. Tai yra pagrindinė Valstybės aikštė. Kad ji yra Vilniuje, tai Vilniui tiktai garbė, nes ir Vilnius yra pagrindinis valstybės miestas. Aišku, buvo politinių jėgų, kurioms tai [įstatymas] nepatiko. Gal buvo ir kokių nors sumetimų kitaip ją panaudoti ir tai tęsiasi iki šiol. Aš manau, kad įstatymas nėra nevykdomas, kaip Jūs sakėte. Jis buvo atšauktas. Naujos sudėties kairiųjų Seimas atšaukė tai, ką buvo priėmęs – jų požiūriu – dešiniųjų Seimas. Reiškia, mes iki šiol vaikštome po kairiųjų Seimo Lukiškių aikštę (juokiasi...), sumažinant jos reikšmę ir galbūt nenorint, kad joje telktųsi kokie nors valstybingumo simboliai. 

Pavyzdžiui, buvo labai paprastas sumanymas – pastatyti stiebą vėliavai ir pakelti valstybės vėliavą. Galbūt kaip kadaise Kaune su neįgaliųjų paradu, su tam tikra iškilminga ceremonija. Arba vėliava galėtų būti vakare nuleidžiama, iš ryto, saulei tekant, pakeliama. Manau šiuo atveju galėtų būti sugalvoti įvairūs ritualai ir čia aš imu tiktai vieną pavyzdį iš to, kas galėtų būti padaryta. Taip pat buvo kitų projektų, kuriuose buvo planuojama, kokie ženklai turėtų būti pastatyti šioje aikštėje. Didysis projektas, kuris kur nors gal tebeegzistuoja, turėjo aprėpti visą erdvę – ne tik aikštę, bet ir Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią už aikštės, už liūdnos atminties priespaudos ir pasipriešinimo rūmų ir kalną, kuriame stovėtų Tautos namai. Tai būtų nepaprastas tautos gyvybingumo simbolis. Tai rodytų ryžtą padaryti tai, kas nutarta [įstatymų leidėjo]. 

Manau, kad vienas iš mandagių būdų ką nors palaidoti yra atidėti. Bet apskritai dalykus ištrinti iš atminties yra sunku, todėl jie vėliau atsiranda tam tikrais pavidalais. Kaip, pavyzdžiui, ant kovos ir kančios pastato [buv. KGB rūmų Vilniuje] atsirado ten nužudytųjų vardai: granitiniame cokolyje, tokiu pavidalu, kurio iškirsti nebeįmanoma bet jokiai valdžiai, nebent ateitų Putino valdžia.

Ženklas yra tada ir todėl, kad jis neša turinį, turi skaitytoją, o ne todėl, kad jį kas nors pastatė ar parašė. Jeigu jis yra ženklas „niekam“, tai jis neturi reikšmės. Arba jis yra ženklas apie kokią nors kitą praeitį, epochą, kada jis buvo ženklas. Mes tokių turime ant Žaliojo tilto Vilniuje, kuriuos galima bandyti istoriškai paaiškinti: „Štai čia kažkada buvo bandoma padaryti svarbius tautai ženklus, tegul dabar kas nori – taip galvoja!“. Tikrieji ženklai turi turėti skaitytoją.

(Interviu yra kuriamo filmo apie lituanistikos ženklus fragmentas)