A. Anušauskas. Nuo rožinių biografijų – prie konformizmo

delfi.lt 2015-08-20

 

Pastaruoju metu kilo tikra sumaištis galvose, kaip suderinti, kad A. M. Brazauskas buvo marionetinio LKP CK pirmasis sekretorius 1988-1989 m., o vėliau – suverenios Lietuvos Respublikos prezidentas 1993-1998 m.; arba kaip suderinti, kad karininkas Jonas Noreika buvo Šiaulių apskrities viršininkas nuo 1941 m. rugpjūčio 3 d. iki 1943 m. pradžios bei išsiuntimo į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o vėliau tapo „Generolu Vėtra“ ir mėgino burti rezistencinę organizaciją? Regis, su mūsų patirtimi turėjome nesunkiai išspręsti šiuos rebusus.
Arvydas Anušauskas
Arvydas Anušauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
 

Taigi suderinama tai ar ne, statyti paminklus ir atminimo ženklus jiems ar ne? Apskritai istorijoje yra tik viena spalva ar yra dar be juodos ir baltos kokie nors atspalviai. Tai man priminė pora istorijų.

Prieš daugelį metų į mane kreipusis senutė prašė padėti jai surinkti informaciją apie jos sušaudytą vyrą, kuris neteisingai apkaltintas dalyvavus Holokauste. Jo kaltė iš tiesų buvo ta, kad jis perskaitė kalėjime žydų kalinių pavardes ir jie buvo atskirti nuo kitų kalinių, o vėliau neabejotinai nacių sušaudyti.

Žinoma, to, kas buvo surašyta NKVD kaltinime, jis nepadarė, tačiau vis vien netiesiogiai padarė paslaugą nacių einzatzgrupei. Net jei vėliau įsijungė į rezistentų gretas, tai liko jo atmintyje. Kita istorija dar kontroversiškesnė – lietuvių saugumo policijos skyriuje Vilniuje dirbęs saugumietis savo bute Vilniaus gatvėje slėpė žydų šeimą. Tačiau lietuvių saugumo policijos skyrius prireikus turėjo prisidėti prie besislapstančių žydų paieškos, o čia pareigūnas slėpė kelias potencialias aukas. Už tai grėsė sušaudymas. Jis buvo sušaudytas NKVD apkaltinus kolaboravimu ir, matyt, dalyvavimu persekiojant ar net naikinant žydus (t.y. „tarybinius piliečius“, nes žydų tautybės kaltinimuose buvo stengiamasi neminėti). Išgelbėtų žydų laiškai ir prašymai 1944 metais jo neišgelbėjo. Tačiau šiais laikais ir į gelbėtojų sąrašus jis neįrašytas dėl minėtų priežasčių – niekas nesiima sverti skirtingų jo biografijos dalių.

Štai Aloyzas Sakalas imasi ginti A.M. Brazauską nuo jo paties biografijos: „A.Brazausko nuotrauka puikuojasi šalia KGB veikėjų nuotraukų, tartum A. Brazauskas pats buvo susietas su šia organizacija“.

Iš tiesų A.M. Brazauskas nevadovavo šiai organizacijai, tačiau pagal pareigas dalyvavo iškilminguose KGB posėdžiuose, kur buvo švenčiamos pergalės prieš „nacionalistus“. Pagal pareigas turėjo išklausyti ir skaityti KGB apžvalgas. Vadovavo TSKP daliai, kuri į darbą KGB siuntė savo narius, vadinamai „Partiniais kelialapiais“.

Žinoma, jis vėliau tapo ir prezidentu, ir prisidėjo prie stojimo į NATO ir ES (atsiprašau, jei ne visus nuopelnus paminėjau). Tačiau kodėl ankstesnes biografijos dalis reikia nutylėti? Ar tiesos sakymas, ar nutylėjimai kiršina žmones? Negaliu sutikti su tuo, kad biografijų be nutylėjimų viešinimas „tampa pavojingais pačiai valstybės egzistencijai“.

Ir apie Lietuvos kariuomenės kapitoną ir teisininką, Štuthofo konclagerio kalinį bei rezistencinės grupės „Lietuvos Tautinė Taryba“ pirmininką Jonas Noreiką „Generolą Vėtrą“ reikia pasakyti viską, ką žinome, ir tai galime pagrįsti faktais.

Jis gal ir nebuvo ginkluotojo pasipriešinimo organizatorius 1945-1946 m. sandūroje (tik stengėsi užmegzti ryšius su ginkluoto pasipriešinimo būriais), tačiau ir to pakako, kad būtų nuteistas mirties bausme ir 1947 m. vasario 16 d. sušaudytas. Tačiau jis buvo ir Šiaulių apskrities viršininkas dar paskutines dienas gyvavusios Lietuvos laikinosios vyriausybės. Ar tai ką nors keičia? Iš esmės ne, nes apskrities viršininku buvo ir vėliau.

Tačiau, kad ir kokios būtų jo pareigos, tai jau nebuvo nepriklausomos Lietuvos apskrities viršininko įgaliojimai. Sukelti į jo biografiją visus tragiškus įvykius, kurie vyko Šiaulių apskrityje, nėra teisinga, juo labiau grindžiant tai arba iškraipytais, arba melagingais faktais. Tačiau ar moralinė atsakomybė apskrities viršininkui tenka dėl bendrapiliečių, kuriuos naikino nacių okupacinė valdžia (žinoma, pasitelkdama ypatingą būrį lietuvių žydšaudžių)? Manau, kad tenka. Net jei su juo nesidalijo informacija. Tos žinios iš valsčių anksčiau ar vėliau pasiekdavo. Priešintis tam, bet kaip?

Boikotuota neleidžiant lietuvių į nacių buriamus SS dalinius ir prie to J. Noreika veiksmingai prisidėjo. Bendravo ir su žydų gelbėtojais, lietuvių antinaciniu pasipriešinimu. Už tai atsidūrė ir Štuthofo koncentracijos stovykloje. Ar kalinimas kartu su žydais išpirko jo kaltę? Atsakymą surandame kiekvienas skirtingą. Prezidentas A. Brazauskas 1997 metais po mirties apdovanojo J. Noreiką – Generolą Vėtrą Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, nors visos biografijos aplinkybės buvo žinomos. Garbūs profesoriai skuba jį nuteisti ir ištrinti, tačiau ar dėl to aš taip pat turėčiau ir juos smerkti? Nemanau. Kiekvienas turime savą tiesos ir teisingumo matą.

Prieš beveik 10 metų teko sutikti ir ilgai kalbėtis su Ada Gensaite-Ustjanauskiene, geto viršininko ir Lietuvos kariuomenės karininko Jakobo Genso dukra. Susitikome tuomet, kai dar Lietuvos žydų muziejus net nebuvo įrašęs jos pasakojimo. Jos tėvas buvo ir Vilniaus geto žydų policijos viršininkas, ir geto viršininkas. Iš pasakojimo sužinojau, kaip besislapstantiems geto gyventojams buvo tiekiamas maistas – per pažintis su „Lietūkyje“ dirbusiais lietuvių karininkais J. Gensas slapta gaudavo „nurašytų“ bulvių ir sviesto.

Tuo pačiu metu bandydamas išgelbėti geto gyventojus nuo mirties, jis vokiečių buvo priverstas aukoti kitus. Galiausiai ir pats J. Gensas buvo nužudytas, o jo šeimą išgelbėjo vėl tie patys lietuviai karininkai, aprūpinę įvairiais leidimais išvykti į Vokietiją.

Daug kas, ypač inteligentai, J. Gensą laikė išdaviku, tačiau buvo ir tokių, kurie manė, kad tokiais būdais gelbėdamas geto gyventojus jis klysta. Gal norite dabar, po 70 metų, nuopelnus ir kaltes pasverti? O gal kurią nors biografijos dalį reikia ištrinti?

„Švarios biografijos“ ilgesys primena sovietmetį, kai konformizmas buvo pasiekęs savo viršūnes. „Nesusigadink anketos“, – dažnas tuo metu girdėjo tokį patarimą. Ir nesigadino. Ėjo į savo personalinį pogrindį, kol 1989 m. nukritus „rožiniams akiniams“ pusė eilinių komunistų slaptoje sociologinėje apklausoje prisipažino besimeldžiantys... ir ne komunizmui, o Dievui. Tokia konformizmo kaina – žmonės su dvigubu dugnu. Ar tikrai sijodami biografijas per tokį sietą mes tapsime gražesni ir geresni, ar tik turėsime ateityje profesorius ir politikus su dvigubu dugnu?