Ramūnas Terleckas. Mėlynai, baltai, raudonai, žydrai, geltonai

lzinios.lt 2015 11 26

Po teroro išpuolių Paryžiuje beveik visas pasaulis solidarizavosi su Prancūzija, gedėdamas ir įvairiais būdais rodydamas savo paramą. Žmonės nešė gėles prie ambasadų, degino žvakutes, daugelio miestų žymiausi pastatai nusidažė prancūzų vėliavos spalvomis.

lzinios.lt

Draugai pasakojo, kad galima net feisbuke savo nuotrauką nuspalvinti mėlynai-baltai-raudonai. Jei priklausyčiau feisbuko bendruomenei, tikrai būčiau tai padaręs. Kaip ir tada, kai teroristai Rusijos ginklu numušė Malaizijos keleivinį lėktuvą virš Ukrainos. Būčiau rinkęsis tas pačias spalvas, o pagerbdamas olandų aukas, dėliojęs jas horizontaliai. Vis dėlto žinodamas, kiek žmonių nuo teroristų rankų žuvo ir žūva Ukrainoje, manau, dauguma feisbuko narių savo profilius turėtų skelti į žydrą ir geltoną, žinoma, jei tinklo vadovai leidžia tai daryti. Kartais per politinio korektiškumo pasodintus daigus teroristų miško nematome. Gal nenorime, nes taip tiesiog ramiau.

Gal ramiau ir Prancūzijos prezidentui Francois Hollande'ui, kuriam į draugus besiperšantis Vladimiras Putinas atrodo tinkamas sąjungininkas. Trumpalaikėje perspektyvoje F. Hollande'as užsidirbs kelis reitingo taškus, tačiau dar niekam nepavyko laimėti nusprendus eiti obuoliauti su velniu. Kad ir ką sakytų politikos pragmatikai, pagarbos nusipelno tik tie lyderiai, kurie renkasi vertybes, o ne merkantilizmą ar norą bent sekundę pasipuikuoti menama jėga.

Kvailystė ir nevisavertiškumo kompleksas už parankės vedė Seimo narius, kurie susilaikė arba nepritarė tam, kad Laisvės premija būtų skirta Vytautui Landsbergiui. Ar patiktų šis asmuo, ar jo nemėgtume, niekas negali nuginčyti profesoriaus indėlio į Lietuvos laisvę. Balsavusiųjų „prieš“ sąrašas nė kiek nestebina, tiesą pasakius, nestebina ir susilaikiusiųjų. Daugumos pavardės prieš trejus metus niekam buvo nežinomos, niekas jų neprisimins dar po trejų, skirtingai nei V. Landsbergio.

Prieš pastarąjį teroro aktą Paryžiuje teko bendrauti su Lietuvos specialiųjų tarnybų atstovais. Jie teigė teroristų atakų mūsų kraštuose neprognozuojantys, tačiau atidžiai stebintys ir galimus išpuolių židinius, ir užsienio žvalgybų veiklą. Taip pat užsiminė, kad nedraugiškų valstybių agentai deda vis daugiau pastangų bandydami sumenkinti Lietuvos istorijos herojus, ypač partizanus, ir priversti suabejoti jų vertybių skale. Savo tikslams pasiekti jie pasitelkia vadinamuosius naudingus idiotus, tačiau nevengia ir tiesioginio verbavimo. Pasiklausęs diskusijų dėl Laisvės premijos skyrimo, dar kartą konstatuoju, kad bent jau „naudingų idiotų“ mūsų nedraugai tikrai nepristigs.

Be jokios abejonės, nedera pamiršti savo didvyrių, reikia žinoti išdavikus ir smerkti padugnes, prisidėjusius prie žydų šaudymo, prie nekaltų žmonių trėmimų ir žudynių. Todėl, manau, žurnalo „Veidas“ redaktorius Rimvydas Valatka su dar keliais bendraminčiais gali ir turi aiškintis, ar žymūs rezistencijos dalyviai Kazys Škirpa, Jonas Noreika nedalyvavo holokauste vokiečių okupacijos metais. Tik keista, kad nepasitikima mokslininkų, istorikų, kurie gyvena archyvuose ir užsidirba pragyvenimui tyrinėdami praeitį, išvadomis. Visas J. Noreikos diskreditavimas konstruojamas ant dviejų ašių: pirmąją laiko vieno žmogaus prisiminimai, parašyti praėjus kone pusei amžiaus nuo aptariamų įvykių, antrąją – faktas, kad J. Noreika nacių okupacijos metais buvo Šiaulių apskrities viršininkas, kuriuo jį, beje, paskyrė Lietuvos laikinoji vyriausybė.

Manęs tokie argumentai neįtikina.

Todėl nustebau, kad R. Valatka, kviečiantis pasiginčyti, mokė nacionalinį transliuotoją ir jo žurnalistus, į kokius faktus reikia atsižvelgti ir kokius žmones kalbinti. Vis dėlto apėmė džiaugsmas, kai ponui Valatkai suteikė eterį savo kritikai išsakyti būtent valstybinis radijas. Tai reiškia, kad bent jau bandome diskutuoti, ne tik kaltinti ar bijoti skirti Laisvės premiją nemylimoms asmenybėms.