Petras Girdzijauskas-Vyturys. LTSR TARYBINIAM RADIJUI-90

2016 06 13

Išklausiau visas laidas apie visą radijo 90-metį. Pastebėjau, kad Lietuvoje nei okupacijos, nei totalinės diktatūros nebuvo. Buvo tik tarybinis valdymas, tarybinis tarpsnis. Kartais sovietinis. Susidomėjau, o kas tas tarybinis?

Per visas laidas nei vienas žurnalistas nepaminėjo, kad buvo okupacija arba totali diktatūra. Nepastebėjo, kad dingo iš Lietuvos 300 000 žmonių, kad jie katorgoj, Sibiro taigoj, ar prie ledjūrio.

Jie nepastebėjo, kad juos medžiojo, net 10,0 metų, 20,0 tūkst. žaliukų, (kai kuriuos tarybinius žurnalistus ir sumedžiojo) kai kur vadinamų miškiniais, bet tai buvo kariai savanoriai iš LLA, vėliau iš okupuotos Lietuvos valstybės Gynybinių pajėgų kariuomenės. Jie nepastebėjo, kad 1949-51m. dingo 400 000 ūkių su trobesiais, padargais, galvijais, 5,0 mln. Ha žemės ir beveik 2,0 mln. Žmonių kurie vadinosi ūkininkais ir buvo Lietuvos valstybės ir LIETUVIŲ TAUTOS KAMIENAS. Šie marginalai tokio lietuvių tautos genocido nepastebėjo. Daugybė tarybinių žurnalistų, be abejonės, atrinktų ( ne išrinktų) be abejonės komjaunuolių, ar KPSS narių, tokių procesų nepastebėjo. Jie dirbo su užsidegimu, (su tokiu pat užsidegimu dalyvavo 1948m. lietuvių tautos genocidinio trėmimo komandoj, nes ištremtų ūkininkų turto surašymui prireikė ne mažiau, nei 50 000 valdininkų) su įdomumu ir net kalbėjo lietuviškai. Žinoma, tai buvo aukšto lygio nomenklatūra, dar aukštesnio lygio nomenklatūrininkų vaikai ar giminės. Jie tų procesų negalėjo pastebėti, nes gyveno specialiose atitvarose, saugomi okupacinės kariuomenės kareivių ( baltušiai, paleckiai ir kt.) 

 

Nuolatinis juodos praeities balinimas pakankamai įkyrus. Dabar nerasi, nei vieno parlamentaro, vyriausybės nario ar kito veikėjo su buvusiu KPSS, čekistiniu, ar kitu okupacinio nusikaltėlio šleifu. Visų biografijos „švarutės“ jokio įrašo, jokios užuominos, kaip ir vienos didžiausios seimo frakcijos seniūnės Lietuvos patriotės „lietuvaitės“ okupacijos metais „nepartinės“ tik netyčia patapusi vieno iš didžiųjų Lietuvos miestų KPSS sekretore,“ kaip meilės Lietuvai išraiškos forma“. 

Grįžkime prie „tarybinės santvarkos, valdžios“ ar kitokios formos. Pradžių- pradžia, tai Lenino-Stalino informacinio karo prieš pasaulio tautas sumanymas: Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Su pagrindiniu lozungu- internacionalu: „pasaulį seną išardysim iš pamatų...“. Tačiau pirm tarybinio valdžios renkamumo - „Proletariato diktatūra“, o iš esmės neaiškių nusikalstamų grupuočių vadeivų sambūrio, užgrobusių Rusijos imperiją, teroristinė diktatūra. Kitų valstybių vadovai nesuprato, kad pats naujas Rusijos imperijos pavadinimas yra informacinis karas ir prieš visas pasaulio valstybes, nes absoliuti teroristinė diktatūra pavadinta „tarybine“ santvarka (besitęsiančia, šiek tik kita forma, iki šiol) yra pavojinga bet kurioj pasaulio vietoj, bet kuriai valstybei, ar visuomenei. „tarybinė santvarka“- tai informacinis karas pačių prieš save ir prieš, bet kurią valstybę. (Ponios ir ponai žurnalistai paskaičiuokit, kiek kartų panaudojot „tarybinis“ savo laidose, tiek kartų skelbėt informacinį karą prieš mus. Kalbėti privalėjot apie teroru persunktą diktatūrą.

Štai tokia mūsų „penktoji“ valdžia.

Priede: tikrasis „tarybinių rinkimų“ veidas – trijų rinkiminių dienų dienoraštis „Strujus“

 

S T R U J U S. ( S E N E L I S. )

ERŽVILKO GIMNAZIJOJE

Ėjo 1949-tųjų vasaris, kaip ir virtinės kitų, su pūgomis šalčiais ir atlydžiais. Spaudė mus ne tik šalčiai, bet ir svetimšaliai.

Mūsų gimnazija , kaip ir visa Lietuva, gyveno bendrais rūpesčiais : slėpė nuo svetimšalių pogrindinius laikraščius: „Atžalyną”, “Varpą” ir “Laisvės varpą” – savo laikraščius, kuriuos noriai skaitė ,ne tik gimnazistai, bet ir jų tėvai, visi aplinkiniai. Visi mokėjo juos paslėpti, bet niekas nežinojo kaip juos išsaugoti, nes svetimšalių buvo daug, jie buvo tamsūs, žiaurūs ir nenumaldomai kerštingi. Visvien visi skaitė “Atžalyną”, nes žinojo, kad KPSS “Tiesoje” vien melas ir dvasią naikinanti apgaulė.

Švenčių progomis kėlėme savo Trispalvę, dėl kurios mus gaudė, sugavę teisė arba trėmė be teismo į šaltąjį Sibirą dar šaltesnį, nei mūsų vasaris.

Miestelyje pasirodė kariškiai su lakūnų uniformomis – tai nelaimės ženklas. Akylesnieji pastebėjo, kad jie pasirodo prieš trėmimus. Nei aedromų, nei lėktuvų prie mūsų miestelio nėra, nerasi jų ir už dešimčių kilometrų. Tik lakūnai jau čia.

Baigiasi priešpaskutinė šeštadienio pamoka. Prie gimnazijos atrieda keletas kariškų sunkvežimių. Iš jų iššoka kareiviai, apsupa gimnaziją. Mes patikimai saugomi.

Vietiniai stribai, pasitarę su gimnazijos vadovybe, išvaro visus iš viršutinio gimnazijos aukšto. Įvyksta atranka. Mus, vien berniukus, suvaro į ištuštintas patalpas. Visus kitus iš gimnazijos išprašo. Kareiviai saugo vien mus - atrinktuosius. Mes sunerimę, nustebę. Mąstau: gal tai “Atžalyno” skaitovų kompanija, į kurią įsiterpęs vienas – kitas kėlęs vėliavą?! Gal atėjo atsiskaitymo valanda prieš okupantus?! Stengiuosi užmiršti visų “nusidėjėlių” vardus ir pavardes. Paaiškinimų nėra. Laukiame.

Ateina automatu ginkluotas stribas , gan sunkiai iš lapo paskaito pavardes ir įsako sekti paskui jį. Įsakyta laikytis poromis, kaip ir buvo išskiemenavęs iš lapo.

KELIONĖ Į NEŽINIĄ

Sulaipina į karišką sunkvežimį. Paskui mus įlipa rusų kareiviai. Mūsų šešetas porų. Kareivių ne mažiau, tik jie visi su automatais.

Mūsiškiai tylūs , pablyškę, visų viena mintis - Sibiran ar ne? Jei ne – tai kur? Kariškas sunkvežimis pasuka link Dirvonų . Tai Jurbarko kryptis. Ten geležinkelio nėra. Mūsiškių veidai prašviesėja.

Netrukome privažiuoti sodybą kaimo gale, kuri buvo apsupta ginkluotų rusų kareivių. Jie ir pasitiko mus paruoštais automatais. Persimetę tik jiems žinomais žodžiais, iš mūsų sunkvežimio išsodino du berniukus ir perdavė aniems. Sunkvežimis pasuko atgal.

Vėl riedame sunkvežimiu link Vadžgirio, vėl pasuka sunkvežimis į saugomą sodybą.

-Balašaitis Jonas ir Vyturys Paulius išskiemenuoja iš lapo “ lietuviškas automatas”. Mes su Jonu išsiritame iš kėbulo. Sustirę. Trypiame. Mus, tarsi avinus, perduoda kitam “ automatui”. Šis mums liepia žengti į stubą. Mes Žiukaičių rinkiminėje apylinkėje. Vietoj Sibiro Žiukaičiai! Paslaptis pusiau išnyksta, bet ne iki galo, nes mudu nežinome, kodėl gi čia ?

Šią sodybą, kur įsikūrusi balsavimo apylinkė, apgulę rusų kareiviai : ratu į sniegą įsirausę kulkosvaidininkai baltais chalatais. Tik prie pat atsiradęs gali juos pastebėti. Pastato viduje keletas stribukų. Visiems nurodinėja dar kiti žmonės. Jie zuja tai šen , tai ten, netgi išeina už sodybos ribų. Tada girdisi šūksniai:- Parol ! Man visos tos scenos matytos ir girdėtos, tik jas žaidė vokiečių kareiviai, kai mano tėviškė buvo trejetą mėnesių pafrontėj.

Mudu su Jonu sėdim alkani. Mes niekam nereikalingi. Prieinu prie vyresniojo su prašymu:

-Mano tėviškė už keleto kilometrų, išleiskite mus. Pernakvosim, išsimiegosim, o iš ryto prisistatysim jums,- užbaigiu.

–Tylėt , parše, atsirado , mat, tiligentai, nori šiltame buržujo kinyje išsimiegot. O banditų atvest nenori?

KAZOKAS

Stribas su keliais kareiviais atsivaro į stubą muzikantą su armonika ant peties.

– Grok , - įsako mane stūmęs vamzdžiu stribas.

Vaikinas vangiai sėdasi ant ąžuolinio krėslo, atsidaro dėžę, išsiima armoniką, patikrina ją keliais akordais ir išsilieja liūdnoka :“ Ko liūdi, berželi, ko liūdi ?“

Stribai prityla, paklauso. Vyresnysis nepatenkintas: - Visi privalo linksmintis! Tik buožės ir banditai liūdi, jiems greit galas, cha, cha, cha, nusikvatoja neaišku kodėl? Suskamba polkutė, linksma, melodinga.

-Šokt reikia, šokt, tiligentai ,- riaugsi vyresnysis stribas.

-Mes šokam tik su merginom, - atsako Jonas. Atsisako šokt ir pavaldiniai.

-Atvest šokėjų iš kaimo! mat…mat…- griausmingai įsako savo stribukams vyresnysis.

-Mes vieni neisim , duok kareivių,- pareikalauja įsąkymą vykdantys.

Paėjo valanda ar daugiau, į stubą įgriūva varu atvarytų keletas kaimo vyrų.

-Kur mergos , mat...mat...?,- vėl griaudėja vyresnysis.

-Neradome, teisinasi stribai

-Šoks vieni vyrai, nenorės – priversime, -bando keverzoti rusiškai įsakinėtojas.

Kaimo vyrai jauni ir linksmi. Jie visiškai nesijaudina dėl tos tragikomedijos, kuri vyksta, į kurią ir mudu su Jonu įvelti pagal kažkokius lemties dėsnius. Jie pažįsta stribus vadina pravardėmis, gautomis anksčiau, ten pat kaime.

-Klausyk, Kluoniau, juk tu “ ruskas kareivis “?- užklausia stribą kaimietis.

-Žinoma, “ ruskas “,- atsako šis.

-Ar žinai, kad kiekvienas , “ ruskas kareivis “ privalo šokti kazoką. Tą, kuris nemoka, išmeta iš kariuomenės,- rimtu veidu užbaigia kaimietis.

-Aš nebuvau Rasiejuj, o Lietuvoj kazoko nešoka, tai gal mane neišmes iš kareivių?,- samprotauja Kluonius.

-Išmes , tikrai išmes ,- tvirtina pašnekovas ,- mudu su Antanu galim išmokyti tave šokti , jei tu nepristosi prie Jonų Marikės.

-Marikė labai graži, - nusišiepia Kluonius.

-Ruski kareiviai nesiženija, - tvirtina pašnekovas, - jie tik kariauja. Tik po karo eina pas mergas. Koks tu kareivis, jei tau mergos galvoj? - remia Kluonių kaimietis.

-Gerai , būsiu tikru rusku kareiviu , tik išmokykit šokti kazoką, - sutinka Kluonius.

-Grok , muzikante, kazoką , - mirkteli kaimietis pastarajam. Suskamba kažkas panašaus į „Katiušą“. Nei muzikantas, nei kaimietis nežino kazoko melodijos. Kaimietis ir Antanas suglaudžia nugaras , pakelia sulenktą per kelį vienas kairę, kitas dešinę koją, paima jas į rankas ir šokuoja ratu į taktą. Visi žiūri ir stebisi, koks įdomus tas ruskas kazokas. Parodomasis šokis baigtas. Dabar eilė ruskam kareiviui. Tą patį pakartoja kaimietis ir Kluonius, tik kaimietis koją pariečia ir Kluoniui į rankas nepaduoda. Kiek pašokavę, kaimietis, stipriai laikydamas jo koją, pasuka jį ratu, Kluoniaus galva subarška per suolų kojas.

-Kodėl nešoki kazoko , ko griuvinėji , kone nuvertei ir mane ? – bara kaimietis ruską kareivį. Kluonius čiupinėja pakaušyje guzus , įgytus kazoko šuoliuose, vėl eina prie kaimiečio ir prašo mokomas toliau. Jis būtinai išmoks kazoką, jei muzikantas dar pagros...

Man nugara pradėjo “ bėgioti skruzdėlės”, laukiau, kada pakils vyresnysis stribas, pastatys kaimietį prie sienos ir sutratės “ruskas automatas”. Tačiau jie visi su pagarba žiūrėjo į rusų liaudies šokį – kazoką , berods, ir vyresnysis norėjo šį šokį sušokti.

PARTIZANAI

Linksmybes nutraukė pratįsos automatų ir kulkosvaidžių papliūpos, tolėliau pietryčiuose. Plykstelėjo pašvaistė. Visi ruski kareiviai išsidėstė aplink sodybą, papildydami ten esančius. Visiems išėjus, mudu pastebėjo šeimininkė.

-Vaikučiai ( mudu abu tik buvom atšventę šešioliktąjį gimtadienį ), juk jūs nevalgę nuo pietų,- aimanavo ji.

-Ne , ponia , mes nevalgę nuo ryto. Mus pagriebė net nepietavusius,- patikslinome šeimininkę.

Kitos dienos ryte , dar prieš aušrą mudu, pristatė rinkiminės apylinkės vadovui energingas vyriškis su automatu ant pilvo.

-Gimnazija ,įsijungusi į rinkiminę kampaniją, paruošė grupę agitatorių, iš kurių du štai čia ,- išdrožė, nei kiek nerausdamas nuo biauraus melo, stribas , nes mudu tik dabar sužinojome , kad esame agitatoriai.

-Jie keliaus per kaimus su balsadėže pas negalinčius atvykti į apylinkę. Tuo tarpu mudu nežinojom, kur tie mūsų rinkėjai ir ką mes privalom daryti , o svarbiausia, ar norim mudu ką nors daryti šioj šiurpioj tragikomedijoj ?

Mudu vėl grąžino ankstesnėn vieton ir liepė laukti. Prašvito. Diena buvo giedra. Man įteikė būsimų rinkėjų sąrašus, Jonui- raudonai dažytą dėžę panašią į špokinyčią.

RINKĖJAI

-Einam, - tarė stribas, užsimetęs automatą ant peties.

-Pošli, rebiata,- kreipėsi į rusų kareivius atidaręs duris į kitą kambarį. Mudu su Jonu ėjome priekyje , paskui mus stribas . Greta jo trys kareiviai, persimetę automatus per pečius ir nuolat pasiruošę jų griebtis.

Stribas kalbėjo lietuviškai ir rusiškai. Vadovavo mudviem ir rusų kareiviams. Jis žinojo apylinkę, nurodinėjo kryptį ir sodybą ,į kurią reikėjo žygiuoti.

Mudu vėl alkani žengiame priekyje. Paspartinome žingsnį, kad atitoltume nuo automatininkų. Jie pasiruošę šaudyti į bet kurį jiems įtartiną žmogų. Mudu buvome belaisviai, varomi dėl fizinės ar moralinės priedangos . Gal dėl abiejų iškart , tada dar nesupratome. Jie mudviejų nestabdė. Prie šaudymų mudu nereikalingi.

Ėjome iš sodybos į sodybą, tačiau balsuotojų nebuvo. Ligoniai jau buvo “ pasveikę”, išvykę balsuoti. Net seneliai, ir tie “ puolėsi “ balsuoti į apylinkę. Mūsų žygis kuo tolyn, tuo bergždyn. Nei vieno senelio, nei vieno ligonio.

Artėjome prie tik-ką nurodytos sodybos. Mudu gerokai priekyje. Iš stubos tik su švarkais ir automatais rankose perbėga į kluoną šešetas partizanų. Žvilgteriu į Joną. Jo veidas baltesnis už sniegą, girgždantį po kojomis. “Nuplauk mane, vandeniu, ir tapsiu baltesnis už sniegą “,- sugriaudėjo manyje sekmadieniniai vargonai, juolab, kad dabar sekmadienio vidudienis, tik mudu laukiame vietoj vandens lašų - švino lietaus. Tai Gintaro būrio partizanai. Gintaras veik du metai kai žuvęs, bet vis vien visi jį vadina buvusio vado slapyvardžiu. – Vyrai, nepasikarščiuokit,- pasiunčiau mintimis savo karštą norą.

-Laba diena , šeimininke, pasisveikinam su jauna moterim, skubiai slepiančia partizanų milines,- ar čia gyvena Globys?,- paklausiu.

-Ne , čia Žilaitis, Juozas Žilaitis,- atsako šeimininkė ,tik užvėrusi kito kambario duris su milinėmis. Čia pat ir mūsų apsauga. Mes jau spėjome grįžti.

-Ši sodyba Žilaičio, Globio gerokai į šoną, “ viršininke” , - porinu kuo garsiau, kad girdėtųsi ir kluone.

-Kad jį velniai, paklydau, seniai čia buvau,- keikėsi stribas,- be reikalo tokį vingį užmetėm,- užbaigė.

-Tuda, rebiata ,- rodo ranka į gerokai nutolusią sodybą.

Mudu su Jonu patraukėme vėl priekyje. Mes atsukome į kluoną nugaras, aiškiai jausdami, kad mus seka iš ten per automatų taikiklius. Mano nugara “ bėgiojo skruzdėlės “, ausyse skambėjo praėjusios nakties papliūpos, prakarčiui su sekmadieniniais vargonais “Asperges mae”. Tik nutolę puskilometrį mudu su Jonu atsidusome , supratę, kad šios minutės mudviem nebuvo lemtis.

Mes žengiame pas paskutinįjį rinkėją. Diena krypsta vakarop. Žarna ryja žarną , nes tokiems “svečiams” ne tik pavalgyti, bet ir vandens nepasiūlė. Iš visų sodybų žiūrėjo išgąsčio ir neapykantos akys. Sodybose tik moterys. Vyrus matėme tik apsiriktoje sodyboje ir su automatais. Mudu buvome okupantų kompanijoj. Moterys negalėjo suprasti, kodėl tuos vaikus ne tai lydi, ne tai varinėjasi keturi automatais ginkluoti “ ruski kareiviai “ po snieguotus vasario laukus. Paskutinės sodybos šeimininkas buvo geras mūsų “viršininko“ pažįstamas.

RINKĖJAS

-Aš jau pabalsavau ir spėjau sugrįžti,- paaiškino jis,- o strujus dar ne. Jis guli antrame gale.

-Matyt, praalkę, tai pirmiausia užkąsim ,o paskui ir su strujum pasišnekėsit,- porino šeimininkas raikydamas duoną. Barščiai ir duona buvo skanėstas, beveik Velykinis pyragas. Abi “ šventinės “ balsavimo dienos pusbadžiu. Barščių bliūdą išsrėbiau vienu mauku.

-Eik pas strujų, tegu pabalsuoja, - komanduoja man stribas. Ištraukęs biuletenį paduoda man, o Jonas prideda priedo raudoną dėžę su plyšiu.

-Laba diena, strujuk,- pasisveikinu, bandau net nusišypsoti.

-Ko nori žvirblamuši ?,- paklausia strujus neatsakęs į mano pasilabinimą. Neskubėdamas apsidairau kambaryje. Viskas tvarkinga. Strujus guli ąžuolinėje lovoje, užsiklojęs namų darbo kaldra. Šalia lovos ąžuolinis zoslanas , o ant jo ąžuolinis kriukis su gumbu. Matyt ūkio būta ąžuolinio, gal ir strujus ąžuolinis, - pagalvojau.

- Atnešiau popierėlį, kurį reikia įmesti į šitą dėžę, o tiksliau valdžia liepia pabalsuoti, - išdėstau strujui.

- Už ką ta valdžia liepia balsuoti?, - pasiteirauja strujus . Artinuos prie lovos bandau pastatyti dėžę ant zoslano norėdamas strujui paduoti biuletenį. Strujus ryžtingai apgniaužia lazdos gumbą ir stumteli dėžę nuo zoslano.

- Už draugą Staliną valdžia liepia balsuoti,- aiškinu strujui.

- O ką jis man davė?, - klausia strujus. Aš žinau ką jis iš ūkininko atėmė , o kad nieko nedavė tikrai žinau.

- Jis atnešė Stalino saulę į Lietuvą, - atsakau strujui. Jaunuolišku mostu užsimoja strujus ir kerta ąžuoline lazda. Spėju šoktelti į šoną, bet lazdos galas grybšteli per strėnas. Nubarška dėžė į šoną, nuplasnoja biuletenis. Gerai, kad ne į strujaus pusę. Susirinkęs daiktus, grįžtu prie stalo mąstydamas: - gerai, kad nuo strujaus gavau lazdų, argi taip reikėjo kalbėti su senu žmogumi?

-Balašaiti, eik tu paagituok strujų. Šis nemoka su senu žmogumi pašnekėti, - įsako stribas. Įeina Jonas į strujaus kambarį. Nespėjus užsiverti durims ,Jonas su triukšmu įvirsta atgal. –Ne tik man ąžuolinis strujus, - pamąstau sau vienas.

Baigiame pietus, stribas asmeniškai eina pas strujų. Praėjo gal minutė- kita, grįžta ir stribas. Pro pravertas duris išgirstu: - su vagimis ir plėšikais susidėjai, Baltrau , o neblogas darbininkas buvai.

Su tuščia dėže žygiuojam atgal. Aš nešu sąrašą, Jonas tuščią dėžę, stribas biuletenius visus alei vieno. Štai ir paskutinė sodyba. Kita jau rinkiminė būstinė su kulkosvaidžiais ir automatais.

RUSIŠKI „ RINKIMAI“

-Sustokit ! - komanduoja stribas. Sustojam už daržinės užuovėjoj.

-Skaityk pavardes iš sąrašo, -įsakinėja toliau jis. Perskaitau pirmąją.

-Statyk kryžių, - nurodinėja toliau.

-Jis dar nemirė, kam tas kryžius? – pasiteirauju.

-Čia ne vaikų žaidimai,- pagraso automato vamzdžiu man ties nosimi,- daryk kas įsakyta.

-Supratau , reikia rašyti kryžiuką ties pavarde, - pasiteisinau. Skaičiau pavardes ant vėjuje blaškomų lapų. Tik pabaigęs “ skaitymus” ,susigaudžiau, kad stribas sukišo visus biuletenius į dėžę.

-Nesąžininga, tai afera ! - protestavo Jonas.

-Tokia KPSS valia , - aiškino stribas, - kad, man, nei pypt ! - jei išgirsiu aš ar kas nors iš partiečių jus kalbant apie tai, ką aš padariau, “paguldysiu ant rinkelės” ,- ar aišku? - kišdamas automato vamzdį Jonui panosėn, - užbaigė stribas. Ėjom į apgultą sodybą, kaip nusikaltimo bendrininkai. Nei pasiskųsi, nei pasiguosi. Tik sunku širdyje, sunku ! Nakvojome ant plikų zoslanų alkani ir sušalę, kaip ir stribai ir rusų kareiviai.

Ryte juos paėmė rusiškos kariškos mašinos. Mudu su Jonu likome. Mudviejų nesaugojo. Kur nori, ten eik.

-Negi, Jonai, tokia inteligento dalia bolševikinėj imperijoj? - pasiteiravau, - negi bukagalviai automatu nurodinės visą amžių , ką mes turim daryti?

Girdėjau kai tėvas su kaimynais kalbėjo :

- Pats blogis pas mus atėjo iš svetur, bet jis neamžinas, Dievas yra ir Teisybė neišvaryta iš šios Žemės. Jei nepasiduosim blogiui Teisybė greičiau grįš pas mus, - Taip jie kalbėjo. Aš tėvu ir kaimynais tikiu.

Pūga pradėjo šuorais nešti sniegą į kelio provėžas, mudviem sukant link Eržvilko gimnazijos.