I. Makaraitytė. Per Jonines gersim, per Žolinę gersim, o per Birželio 14-ąją dirbom

delfi.lt 2016 06 16

Vienas Seimo narys, aišku, konservatorius, šiomis dienomis pasiūlė šventine diena paskelbti rugsėjo 8 –ąją. Jei jūs iš tų, kurie jau nelabai žinote, kad tai – Šilinės ir kad Šilinės yra Šv. Mergelės Marijos gimimo diena, o tokių, įtariu, dauguma, tai šią dieną taip pat buvo karūnuotas Vytautas Didysis. Ir jei karūna neįtikina, dar rugsėjo 8 –oji yra Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą diena.

delfi.lt    M. Ažušilio nuotr.

Bus laisvos Šilinės, švęsim Šilines. Bet čia jau rudenį. Po savaitės paežerės griaudės nuo girtų šūkaliojimų, nes su Joninių laisvadieniu išpuola ilgasis savaitgalis. Rudeniop, prieš Šilines, dar bus Žolinė. Jei paklaustumei šiaip sutikto žmogaus, kodėl rugpjūčio 15 d. yra nedarbo ir kas ta Žolinė, ne vienas ir ne du iškart neatsakytų.

 

Tačiau gatvėje, kurioje gyvenu, ką tik, Birželio 14 –ąją, nekabėjo nei viena vėliava. Niekur jos nekabėjo. Nei su juodu kaspinu, nei be jo. Nei nuleistos, nei kaip nors kitaip. Vaikams – atostogos, masinių trėmimų pradžios jokiais, net privalomais, suvarymais į aktų sales niekas neminėjo. Televizijos žinių žiūrėtojų vasarą taip pat smarkiai sumažėja. Kas girdėjo apie iniciatyvą skaityti ištremtųjų pavardes, tas nuėjo iki Lukiškių aikštės Vilniuje. Dar keliems tūkstančiams entuziastų padainavo kelių rinkimine karštine užsikrėtusių politikų kvietimu tądien Lietuvoje apsilankiusi ukrainietė Jamala.

 

O šimtai tūkstančių tiesiog dirbo. Kas krapštė pakaušį, kas ravėjo daržus.

 

Tiesą pasakius, negaliu labai pykti, kad, tarkime, Joninės yra laisvadienis. Mano sūnus yra Jonas ir švęsti Jonines tikrai yra smagiau, kai vaiko svečiai gali ilgai naktinėti ir neskuba namo miegoti. Bet Joninių laisvadienis, švelniai tariant, daug kam yra tiesiog pagiriojimosi diena. Ir pagiriojimosi dienai yra suteikiamas didžiulis svoris. Nacionalinė svarba. Kai leidžiama neiti į darbą.

 

Juk nedarbo diena reiškia, kad proga yra verta atitinkamo paminėjimo.

 

Jei taip, sunku suvokti, kodėl būtent Birželio 14-oji yra palikta išmirštančių tremtinių rateliams ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyvai. Kodėl tai – eilinė darbo diena, užpildyta kasdienių buitinių rūpesčių, o minėjimai Seime kiekvienais metais nuobodėja geometrine progresija – net jei būtų kartojamos užpernykštės ar pernykštės kalbos, niekas nė nepastebėtų?

 

Kai dvylikos metų perskaičiau „Lietuviai prie Laptevų jūros“, taip ligi šios dienos man akyse stovi jauna moteris, kirtikliu naktimis bandanti iškapoti duobę betoninėse rūsio grindyse, kad galėtų palaidoti savo iš Sibiro parsivežtą mirusią motiną. Tremtinių istorijos yra tokios jautrios, kad veria širdį. Tremtinių dainos yra ilgesingos. Ir tremtinių pavardžių skaitymas, kas buvo padaryta šiemet, yra gražus simbolinis veiksmas jiems atminti.

 

Bet Birželio 14 –ąją įprasminę tik tremtinių pasakojimais, jų prisiminimais, kur jie dalijasi išgyvenimais dėl suluošinto gyvenimo, mes labai susiaurinam šios dienos esmę. Kiekvienas tremtinys pirmiausiai verkia dėl savo asmeninės tragedijos. Bet didesnės ar mažesnės asmeninės tragedijos nutinka kasdien. Kasdien kažkas miršta, užsimuša, užmuša, kasdien vyksta karas ir jau tapo beveik kad ir įprasta, jog kas savaitę kuris nors beprotis iššaudo visus, ką sutinka savo kelyje.

 

Tačiau Birželio 14 –oji nėra tik asmeniniai tremtinių išgyvenimai. Tiksliau, tai yra kur kas daugiau nei jų istorijos, kad ir kokios graudžios jos būtų.

 

Tai yra tarpukario nepriklausomos Lietuvos pabaigos pradžia. Su ja išnyko viskas, kas buvo sukurta iki jos. Kūrinius dar gali atgaivinti, jei yra kas juos pradėjo ir puoselėjo, bet sovietai savo tikslą pasiekė – išnaikino tuos, kurie atėjo iki Vasario 16 –osios ir kūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę. Neliko ir žmonių, ir Lietuvos. Iš jos liko tik istorija.

 

Trėmimai išvalė Lietuvą ir tik nuo turtingų, ir nuo turtingų ir išsilavinusių, tik nuo išsilavinusių, bet nelabai turtingų – žmonių, kurie turėjo nuomonę ir kurie netiko sovietiniam režimui. Jie būtų kėlę per daug problemų, per daug klausimų ir šurmulio, kuriam nutildyti būtų reikėję daugiau ceremonijų.

 

Dar pridėkime pusę milijono emigravusių ir išžudytus kone visus Lietuvos žydus. Taip pat tuos, kurių neišvežė, bet iš kurių viską atėmė ir pavertė baudžiauninkais. Sugrįžusius tremtinius, kurie iš baimės dar kartą būti išniekinti bijojo žodį pasakyti. Ir visus padugnes. Be jų daug kas nebūtų vykę taip sklandžiai.

 

Ir turėsime kraupų sovietinės Lietuvos paveikslą.

 

Birželio 14-oji reiškia, kad Lietuva tapo kitokia. Absoliučiai kitokia. Su šia, kurią turim šiandien, mes nebežinom, ką daryti – ji pilna neapykantos užkalniams ir stovintiems eilėse prie lidlų, paniekos kitaip galvojantiems ir pavydo geriau gyvenantiems, su masiuliais, su drąsiais kedžiais, paksais ir butkevičiais, bačkiniais ir kitais purviniais. Ji tokia, iš kurios, pagaliau nepriklausomos, savo noru ir didžiuliu užsidegimu dabar bėga šimtai tūkstančių, o grįžta vos kelios dešimtys tūkstančių lietuvių.

 

Ir tai, kad Birželio 14-oji, yra neeilinė diena tik tiems, kuriems privaloma ją minėti ir tiems, kurių šeimos patyrė šį siaubą asmeniškai, rodo, jog net ne pati okupacija savaime, o būtent trėmimai įkalė tokio galingumo pleištą tarp mūsų, kad jis Lietuvos visuomenę skaldo iki šių dienų.

Ar įmanomas solidarumas tarp tų, kurie buvo išvežti kaip priešai, nes kūrė nepriklausomą valstybę ir tų, kurie liko, nes juos režimas pasirinko kurti sovietinės Lietuvos? Ar įmanoma ką nors padaryti, kai į vieną laivą įsėda išniekintosios kartos ir sovietinės nomenklatūros kartos palikuonys? Tai yra kausimai, kuriuos užduoti garsiai yra nekorektiška, bet ši nebyli takoskyra tvyro it prakaito smarvė. Iki mūsų dienų šis pleištas gajus ne be reikalo. Nes tremtiniai ne šiaip sau pusę amžiaus buvo laikyti režimo priešais, tremtinių vaikams ne šiaip sau nebuvo galima stoti į kai kurias aukštąsias mokyklas. O paskui staiga priešais laikyti tremtiniai ir jų palikuonys tapo didvyriais, kuriems, pasirodo, dar ir pensijas didesnes skaičiuoja.

 

„Taip, jie buvo išvežti, sunku jiems buvo, o jūs galvojate mums, likusiems, čia lengva buvo? Vieną naktį stribai, kitą – partizanai. O paskui dar vokiečiai. Ir mus ką – pensijos didesnės nepriklauso“, – šitas iš pažiūros nekaltas parypavimas išties slepia didžiulę neapykantos jėgą. Nes juk buvo ir toks laikas, kai tremtinio statusu buvo mojuojama lyg vizitine kortele, kai per rinkimus pabrėžti, kad esi jei ne gimęs Sibire, tai bent jau tremtinio vaikas, buvo net labai madinga.

 

Birželio 14-oji per dvidešimtmetį nepriklausomybės dar toli gražu nevienija Lietuvos taip, kaip Mindaugo ar Vytauto Didžiojo karūnavimas bei net ir komunistų namuose sovietmečiu dažyti kiaušiniai.

 

O jei...o jei Birželio 14-oji būtų net ne nedarbo diena, tačiau bent keletui valandų kauktų visos gamyklų sirenos? Arba sirenos užkauktų trečią ryto, tada, kai žmones išvertė iš lovų sovietų pakalikai ir sukišo į vagonus? Kai pradėtų klykti jau mūsų vaikai ir pačius perskrostų siaubas, kad jei valstybės pabaiga ateitų dabar, tai dar visai neaišku, kuo viskas baigtųsi mums asmeniškai. Juk nežinai, koks yra planas.

 

Gal vis dėlto būtų prasmės šią – pabaigos – dieną įprasminti kuo nors daugiau nei tremtinių ašaromis?