A. Ažubalis. Nepatogus klausimas

delfi.lt 2016 06 16

Net ir praėjus 26 metams nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, apie kai kuriuos dalykus vis dar nenorima kalbėti garsiai.

delfi.lt    Š. Mažeikos nuotr.

Jautriausi klausimai, kurie sukelia ypatingą politikų pasipriešinimą, yra susiję su Lietuvos istorine praeitimi ir XX a. okupacijos laikotarpiu. Vieną iš tokių klausimų dar praeitą pavasarį uždavė pagrindinių patriotinių Lietuvos organizacijų bei Lietuvos rezistentų ir tremtinių atstovai, Lietuvos Respublikos Seime surengę konferenciją apie Lietuvos gyventojų priespaudos organizavimą ir vykdymą sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Štai kaip skambėjo pagrindinis konferencijos klausimas: kodėl iki šiol oficialiai neįvertina buvusios Lietuvos komunistų partijos moralinė atsakomybė už visuotinai žinomus nusikaltimus – prisidėjimą prie Lietuvos okupacijos ir nusikaltimų sovietinės okupacijos metais?

Tai yra paradoksas. Juk, kalbant apie KGB struktūras, liustracijos procesas, kad ir nelengvai, bet yra vykdomas. Tačiau visos šios represinės struktūros iš esmės buvo pavaldžios būtent komunistų partijai – iš pradžių Maskvos, o vėliau ir vietiniams komunistams. Tad kodėl visa atsakomybė tenka nusikaltimų vykdytojams, apeinant vadovybę?

 

Situacija atrodo dar keisčiau, kai pažvelgiame į tarptautinę praktiką. Atkreipiu dėmesį, kad Europos Žmogaus teisių teismas Kuolelio, Burokevičiaus ir kt. bylose prieš Lietuvą, o aiškiausiai – 2006 metų Ždanoka byloje prieš Latviją yra aiškiai konstatavęs, kad aneksiją, cituoju, „orkestravo ir vykdė Sovietų Sąjungos komunistų partija bei jos vietinis padalinys Latvijos komunistų partija.“ Ar Lietuvoje buvo kitaip?

Būdamas įsitikinęs, kad ne, bei pritardamas į Lietuvos laisvės kovotojų ir tremtinių raginimą, Seime inicijavau rezoliuciją "Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo". Joje pirmą kartą atkurtos Lietuvos istorijoje SSRS komunistų partija ir jos skyrius Lietuvoje (LKP) yra įvardintos kaip nusikalstamos organizacijos, atsakingos už nusikaltimus, įvykdytus prieš okupuotos Lietuvos piliečius. Rezoliucijos tekstą galima rasti štai čia.

Nebuvo lengva konsoliduoti parlamentarų paramą rezoliucijos projekto svarstymui. Tačiau iš trečio karto pavyko surinkti 47 Seimo narių parašus, įpareigojusius Seimo plenariniame posėdyje svarstyti rezoliucijos projektą. Deja, didžiajai daliai Seimo narių brandos ir drąsos balsuoti teigiamai neužteko. Ir tai yra didelė jų klaida.

Nepriklausomybės aušroje dėl komunistų partijos statuso buvo daug kalbų. Dar prieš pirmuosius rinkimus į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą iš kairiojo flango buvo pažadų atsikratyti praeities šleifo ir apvalyti sąžinę prieš tautą. Be kelių pavyzdinių išimčių (lenkiu galvą Č. Juršėnui viešai pripažinusiam ir atsiprašiusiam už komunistų partijos nuodėmes), tai niekada nebuvo padaryta.

Priešingai, bėgant laikui tapome liudininkais vis didėjančios prarajos tarp faktų, istorinės tiesos ir demagogijos. Kur yra pavojus? Nekonstatavus istorinės tiesos, palikome laisvą erdvę bet kokiems pasakojimams, arba taip vadinamai „asmeninei nuomonei“. Viena tokia nuomonė byloja, jog „ir tada su sovietiniu režimu kolaboravę žmonės dirbo Lietuvai“.

Kaip iš šono atrodo tokia situacija, puikiai pakomentavo žymi filosofė H. Arendt, kalbėdama apie prisitaikėlių prie nacionalsocializmo būseną. „Melagis, nepajėgdamas įtikinti savo melu, nesistengia įrodinėti, kad jo teiginys yra evangelinė tiesa, bet aiškina, kad tai yra jo nuomonė, į kurią jis turi konstitucijos garantuotą teisę. Bet juk ribos nutrynimas tarp tiesos ir nuomonės, iš tikro tėra viena iš daugelio melo formų...“

Kuo mažiau mūsų atsako sulaukia tokios „nuomonės“, tuo labiau eižėja tautos istorinė atmintis, ypač kai ją reikia perduoti savo akimis visko nemačiusiai jaunajai kartai. Kaip teisingai įvardino į mane kreipęsi Lietuvos patriotinių organizacijų atstovai, laisvė melagingai nuomonei šiuo atveju tampa tikru okupacinio režimo nukankintų aukų pažeminimu. Mano minėtos pavasario konferencijos metu nužudytų ar ištremtų aukų pavardės buvo vardinamos ištisas keliolika minučių. Tik istorine tiesa galime apginti jų orumą. Tačiau iki šiol valstybė renkasi tylėjimą ir „asmenines nuomones“ , o ne faktus.

Savo kolegoms turiu priminti, jog dar 2009 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje konstatuojama: „Europa niekada nesusivienys, jei nepasieks bendro požiūrio į savo istoriją, nepripažins nacizmo, stalinizmo ir fašistinių bei komunistinių režimų bendru paveldu ir nepraves sąžiningų ir išsamių diskusijų dėl praėjusiame amžiuje šių režimų įvykdytų nusikaltimų“.

Kodėl, būdami viena labiausiai nuo komunistinių nusikaltimų nukentėjusių tautų, neklausome šio protingo patarimo? Ir kodėl mes, būdami vieni iš 2011 m. Prahoje įsteigtos Europos sąžinės ir atminties platformos, skirtos totalitarinių režimų nusikaltimų įvertinimui, iniciatorių, patys savo valstybėje bijome kelti svarbius istorinius klausimus? Ar rezoliucijos atmetimas nereiškia, kad Lietuvos komunistų partiją laikome neatsakinga ir neprisidėjusia prie nusikaltimų prieš Lietuvos piliečius? O galbūt okupacijos apskritai nebuvo, ir tuometinė valdžia buvo teisėta?

Esu sulaukęs pastabos, kad politikams į šiuos dalykus geriau nesikišti ir palikti viską teismams arba istorikams. Bet noriu pabrėžti, kad ši rezoliucija kalba visų pirma apie moralinę atsakomybę, kurios reikalauja okupacijos aukų orumas bei istorinio teisingumo imperatyvas. Todėl šiuo atveju būtent politinė valia ir lyderystė yra tai, ko iš mūsų tikimasi ir reikalaujama.

Seimo nariai, kurie balsavo prieš rezoliuciją (jų sąrašą galima pamatyti šioje nuorodoje), taip ir neįstengė peržengti istorijos barjero. Jie sąmoningai pasirinko praeitį – likti su tais, kurie kolaboravo. Būti kolaborantų pusėje. Tačiau pradžia padaryta – pirmą kartą surinkome tiek daug parašų, kurie leido bent jau garsiai iš Seimo tribūnos prabilti apie šiuos rimtus klausimus. Tikiu, naujasis Seimas bus kitokių moralinių nuostatų ir darbą užbaigs iki galo.