Rimantas Varnauskas. Išsirengti ir eiti dirbti

alfa.lt 2016 07 21

Partiniai viščiukai pradėti skaičiuoti dar nė nekvepiant rudeniui. Azartiškesni apžvalgininkai jau yra paskelbę net potencialius laimėtojus vienmandatėse Seimo rinkimų apygardose didžiuosiuose miestuose.

 

Nacionalinis transliuotojas atkapstė ilgokai „avių auginimu“ įtartą ir senokai įžvalgomis su niekuo viešai nesidalijusį vadinamųjų valstybininkų pilkąjį kardinolą signatarą Albiną Janušką, kuris pareiškė, kad „konservatoriai gali ir turi laimėti nemažai balsų, o G. Landsbergis, dabar jau ne vien dėl savo pavardės, bet ir kitų savybių, turi perspektyvą. Todėl – taip, po rinkimų jis gali likti pirmininku. Maža to, jis gali tapti ir premjeru, kas dar prieš kelis mėnesius galėjo atrodyti siurrealizmas“.

 

Šio autoritetingo politinių užkulisių žaidėjo prognozė norom nenorom privertė dirstelėti į būsimų Seimo rinkimų nugalėtojų programą „Planas Lietuvai“. Pustrečio šimto puslapių dokumente keliolika skirsnių, kurie skirti įvairioms valstybės gyvenimo sferoms, kurioms atskirai reiktų skirti po komentarą. Viena prioritetinių (jei reformuotinų sričių eiliškumas nėra atsitiktinis, nes, tarkime, švietimo sistemos pertvarka užima Plano antrąją poziciją iš karto po „Ekonominio proveržio plano“, o užsienio politika ir kultūra nukeltos į dokumento pabaigą – kaip nereikalingos didesnių permainų, arba neypatingai svarbios?) yra valstybės valdymo pertvarka.

 

Konservatoriai, galimai gavę šansą formuoti ir vadovauti Vyriausybei, turėdami parlamentinę daugumą, nors vasariniai nuomonių tyrimai to nerodo, nesiimtų vis besikartojančių iniciatyvų mažinti Seimo narių skaičiaus, didinti ar mažinti prezidentines galias, steigti superministerijas estų pavyzdžiu ar išdrabstyti lyg mėšlo kratytuvu valdžios įstaigas iš derlingos sostinės į dirvonuojančią provinciją.

 

Iš pradžių gana logiškai konstatuojama, kad valdžiai (elitui) trūksta intelektinio potencialo, kuris leistų vykdyti lemiamus proveržius, todėl vyksta paprasčiausias kapanojimasis (t.y. trypčiojimas vietoje, sąstingis ar pan.). „Mūsų šalyje valstybės valdymas savo intelektualiniu potencialu (tiek politikoje, tiek ir valstybės tarnyboje) vis labiau atsilieka nuo privataus sektoriaus. Šią tendenciją sudėtinga pakeisti, nes visose valdymo grandyse – politinėje ir karjeros tarnyboje – vis dar labai trūksta tinkamų darbo apmokėjimo bei talentų pritraukimo, parengimo ir išlaikymo mechanizmų. Kol nesukursime šių mechanizmų, Lietuvoje nebus įmanoma sutelkti kritinės masės žmonių, galinčių ir norinčių panaudoti savo gabumus, patirtį bei intelektą tam, kad valstybėje būtų įgyvendintos reikalingiausios permainos“, – tvirtinama Plane.

 

Kaip tą kritinę masę tikimasi sutelkti, kai „vienas iš sunkiausiai įveikiamų trukdžių spartesnei Lietuvos pažangai yra valstybinio elito trūkumas, o Lietuvos politikoje dominuoja prastai išsilavinę, reikiamos patirties ir gebėjimų neturintys politikai bei aukšto rango valstybės pareigūnai, Vyriausybėje vyrauja užsienio kalbomis nekalbantys, platesnės globalios patirties neįgiję ministrai?“

 

Su šia diagnoze sunku ginčytis, kai „elito“ kronikose vyrauja „Kakadu“ lygio politikai, o reitingai (žinomumas) tiesiogiai koreliuoja su paskelbtų nuotraukų kiekiu iš aukštuomenės vakarėlių spalvinguose žurnaluose, o ne darbu įstatymdavystėje ar vykdomojoje valdžioje, o socialdemokratas premjeras linksmina miestą ir pasaulį kalbomis, kurios tik kelis kartus perklausius primena anglų kalbą.

 

Norėdami iš esmės keisti esamą padėtį, konservatoriai žada diegti specialias jaunų lyderių programas – į geriausius pasaulio universitetus (nes lietuviškasis aukštasis mokslas elito išugdyti negeba) keleriems metams bus siunčiami šimtai būsimų lyderių, o talentingiausiems iš talentingiausių bus sudaromos sąlygos sparčiai kilti karjeros laiptais ir tapti naujuoju elitu. Tuo pačiu dar išmokus Šiaurės šalių beigi kinų (mandarinų) kalbas, su savaime suprantamu anglų kalbos mokėjimo ne iš popieriuko su google translate paruoštuku.

 

Naujai iškeptus „eličiukus“ kiekvienoje ministerijoje dėl viso pikto prižiūrės importuoti ir ne žemesniame nei ministrų patarėjų lygmenyje kitų ES šalių (ypač Šiaurės šalių), turinčių šios srities gerą patirtį, buvę atitinkamų žinybų aukšti pareigūnai.

 

Kovose už naują, modernų protą turėtų dalyvauti intelektualiai pajėgus Valstybės Reformų smegenų centras, valstybės pažangos grupė, kuri valdys ir koordinuos visus strateginės reikšmės pokyčius. Ši grupė galėtų pakeisti Ministro Pirmininko tarnybą ar Ministro Pirmininko kanceliariją ir savo veiksmus glaudžiai derintų su Finansų ministerija bei nepriklausomai veikiančiu valstybės reformų smegenų centru. Turėtų rastis ir visai naujo tipo institucijos bei organizacijos: talentų agentūra, inovatyvaus viešojo sektoriaus inkubatorius, švietimo inovacijų agentūra, naujos kokybės MITA, centralizuotas IT kompetencijų branduolys su vyriausiuoju technologijų vadovu (CTO) prie Ministro Pirmininko institucijos ir kt.

 

Tai tik maža dalis siūlomų sprendimų, kurie valstybės valdymą padarytų skaidresnį, efektyvesnį, modernesnį, intelektualesnį, progresyvesnį ir t.t., ir pan.

 

Duokdie sveikatos, kaip sakoma. Nors kai kurių minčių bei klausimų kyla. Rinkimuosna eina visa jaunųjų konservatorių gvardija (net nustumdama įsišaknijusius daugkartinius vienmandatininkus). Ar jų intelekto koeficientai dar per menki, kad stotų vadovauti smegenų centrams? Ar ir jiems teks keletą metų trintis oksforduose ir masačiūsetsuose, kol galutinai subręs valstybės tarnystei? Ar viena ryškiausių konservatorių rinkiminio sąrašo žvaigždė (Nr.4) Ingrida Šimonytė, vadovaujanti ir seniausio Vilniaus universiteto Tarybai, tiek neįgali, kad bent kai kurių padalinių, ruošiančių galimai valstybės tarnybai (teisininkus, politologus, net, po perkūnais, vadybininkus), studijas pertvarkytų tiek, kad jos bent panašėtų į universitetines studijas, o ne krepšeliavimą?

 

Ar tie minties galiūnai, grįžę iš kelerių metų smegenų įkrovimo, spės padirbėti savo pilkosiomis ląstelėmis, kai politinė naujausių laikų istorija rodo, kad konservatorių valdymą tauta iškenčia ne ilgiau vienos kadencijos? Kodėl ministerijų prievaizdais pasirinkti skandinavai (nieko asmeniško neturint prieš juos), o ne kinai – mandarinai kad ir iš dažnai sektinu pavyzdžiu minimo Singapūro? O gal Estijos? Gal kiek sutaupytume.

 

Šiaip, pradėjus studijuoti šį ambicingą planą, prisiminė Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos emocingai liūdnas pasisakymas: „IT technologijos, inovacijos, privatizacijos – visa tai yra suprantama. Tai mes įsisavinome. Tačiau mūsų gyvenime viskas paprasčiau. Reikia išsirengti ir eiti dirbti.”