Ne knygos – problema, bet autorės pavardė. Dabar ji nešvari, ir tai pasiekė pati pavardės savininkė. „Niekas jo nekankino“. Beliktų pridėti: aš juk stovėjau greta ir mačiau.

alfa.lt  D. Radlinsko nuotr.

Knygos, kai išspausdintos, irgi turi savininkę, tai turbūt leidykla. Autorė pinigus gal jau gavo. Ar dar ne? Kitus nuostolius pasidarė pati.

Leidykla tikriausiai disponuoja savo investicija. Jeigu ją aukoja, nenori per knygynus susirinkti pinigų ir prisiima nuostolį, tai jos reikalas. Garbę iškėlė aukščiau už pinigus, tai neturi būti smerktina.

Veidmainiai gali smerkti, apsimesdami, kad nesupranta dalyko. Kiti turbūt išties nepažiūri paprastai. Parduodu arba neparduodu. Pati nutariau, sako leidykla.

Kaltinantys dėl to valstybę, kuri nė piršto nepajudino prieš autorę, yra ne tik veidmainiai, bet ir melagiai. Sputnikai.

Knygos autorė, jeigu meluoja, kad Lietuva išleidusi uždraudė ir fiziškai naikina jos knygas, yra ypatinga melagė, toliau juodinanti melui netolerantišką savo šalį. Be kita ko, ieškančią tiesos.

Triukšmas, lyg provokacija būtų nors iš dalies pavykusi, gal to siekia užsakovas. Kariautojas. Mat propagandos karas prieš Lietuvą – ne naujiena. Kažkur po kapines vaikštinėja drg. Zurovas. Gal jis ir pakišo merginą.

Leidykla galėtų paaiškinti savo poziciją ir paneigti, neva kokia nors Lietuvos „valdžia“ įtakojo leidyklos sprendimą.

Pardavinėti prekę prekyvietėse niekam neuždrausta, nemeluokit. Pardavėjas be valdžios draudimo pats nutarė palikti prekę žiurkėms, tarkim. Bet valdžia neįsakys pardavinėti.

Ar uždrausta šmeižti? – čia teisinės kultūros klausimas.

Taip komentavau televizijai LNK ir kt.