Apie tikrą gyvenimą, kurio ilgimės

lzinios.lt 2018 10 31

Nūnai nemaža kalbama apie poslinkį arba kryptį į demokratijos mažėjimą, į norą valdyti iš viršaus, apie tam tikrą grupę, gal sluoksnį žmonių, kurie nori tvarkyti Lietuvą nedemokratiškai ir turėti lyg naują savotiškai „tarybinę“ neokomunistinę, kai kam įprastą Lietuvą.

lzinios.lt
Kada Centro Komitetas, Biuras, Partijos sekretorius buvo šventas daiktas, didžiosios raidės ir galutinis žodis. Tai prisiminėme Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo trisdešimtmečio minėjime spaudai ir atsakydami į klausimą apie prie LRT vykstančius protestus matant santūrų pasipiktinimą, kad visuomenei neprieinami Vyriausybės posėdžių įrašai.

Taip buvo kadaise, ir Sąjūdis prieš tai sukilo, ėjo taiki politinė kova.

Dabar pražūtingas kelias vėl siūlomas – su tokiais šūkiais, kaip „tvarka“. Labai garsiai tas šūkis jau 20 metų skamba Maskvoje. Yra ten žmogus, kuris „įvedė tvarką“, reiškia, užkimšo burnas galvojantiems kitaip; kai ką nužudė, kai ką ištrėmė, sunaikino tuos, kurie nepritarė. Vėl įvesdinėjama nevilties ir pasyvumo būsena. Bet ji labai sena ir vyravo sovietmečiu.

 

Sąjūdis buvo galingas jausmas – mūsų tiek daug, mūsų jokie tankai neištaškys, būtent todėl, kad mes norime tiesos, mes norime gero, mes remsime vienas kitą ir nesitrauksime. Sąjūdžio pergalė buvo ta, kad jis nesitraukė.

 

Dabartinėje politinėje padangėje labiausiai pasigendame idealizmo, tikėjimo gėriu – gėriu žmoguje, bendruoju gėriu.

Dalykai yra susmulkėję, sumenkėję, pavirtę kažkokiu grobiu, kas daugiau užims erdvės valdžioje, kas geriau prieis prie finansinių srautų, pasimalonins pats save ir savo draugus arba užsitvirtins bazę sekantiems rinkimams. Viskas yra labai siauralaikiai, trumpi ir menki dalykai. Šiukšlinas kelias ir usnys – politinė korupcija.

 

Lyginant su Sąjūdžio idealistiniu pakilimo ir tikėjimo kitokia žmonių ateitimi laikotarpiu, svarstomų dalykų sumenkėjimas dabar labai ryškus.

 

Bet kadangi taip buvo, tad galimas ir naujas dvasios pakilimas, ir noras kitokio gyvenimo, noras būti kitokiu žmogumi tarp kitokių sau artimų žmonių. Neįsileisti mėšlyno, nebūti jo dalimi. Tai liečia visus, kartais ir kai kuriuos žurnalistus, kurie įsileidžia, kadangi produktas turi paklausą, o galbūt šefai nori, kad būtų rašoma apie pavienius antraeilius dalykus. Reikia stengtis išlaikyti vertybinį pojūtį savyje, tąsyk ir žmonių tarpe. Mat sąžinė tai vidaus balsas, kurį Imanuelis Kantas laikė Dievo įrodymu.

 

Iš kur žmoguje tas vidaus balsas, kuris sako, kas yra teisybė, o kas melas? – ne todėl, kad tave auklėjo ir išmokė taip galvoti. Kaip tave beauklėtų, yra kažkoks vidaus balsas, kuris pasako, kaip motinos prisiminimas: „štai mama tam nepritartų“. Ir tada aš turiu kuo atsiremti. Reikia tuos dalykus branginti, puoselėti ir netapti kokiais sumenkėjusiais „pomarksistais“ ir „pokrikščionimis“. Krikščionybė yra brolybės religija. Anuomet ji mus jungė, siejo.

 

Prieš 30 metų tai buvo diena, arba dvi dienos ir visa naktis tarp jų (1988 m. spalio 22–23), kai Sporto rūmai skambėjo dainomis, programinėmis ir improvizuotomis kalbomis, skaitomais dokumentais – čia pat redaguojamais, skelbiamais Lietuvai kaip nauja epocha, naujas laikas, kuris ateina.

 

Nūdienė valstybė galėjo tą dieną paminėti reikšmingiau. Bet gal dabartiniai Seimo vadovai arba Vyriausybė nejaučia, kad jie stovi ant tų pagrindų, gal nė neturi tikrų pagrindų po savimi. Sąjūdis skelbė kitokios Lietuvos viziją – neįklimpusios sovietijoje su visais melais ir giluminėmis blogybėmis. O jau sąlyga buvo laisvė.

 

Sąjūdžio žmonių idealistinės nuostatos ir atvedė šalį į laisvę. Kelias buvo ne kalbėti apie nepriklausomybę, o įkūnyti ją. Nepriklausoma širdis turėjo ateiti ir prabilti. Būtent prabilti savo laisvėje, nebijodama, nesivaržydama nei skundiko, nei savo karjeros, kaip čia man susiklostys kokie nors reikaliukai. Visa tai ėjo į šalį kaip labai antraeiliai dalykai.

 

Sąjūdžio politika Sovietų Sąjungos atžvilgiu laimėjo dviem parametrais: geranorišku įtikinėjimu ir visišku įsitikinimu, kad mūsų pusėje tiesa, teisė (ir tarptautinė teisė), ir kitaip nebus.

 

Žmonės ligi šiol vis dar nori kitokios Lietuvos ir įvairiuose lygmenyse bando apie tai kalbėti ir dėl jos kovoti.

Sąjūdis dabar nėra labai įtakinga organizacija, bet jis nusėdęs mūsų sąmonėje, širdyse kaip kitokios Lietuvos galimybė. Pamažu gal kuriame kitokį gyvenimą. O kas yra gyvenimas? Meškiukas Rudnosiukas yra pasakęs nepaprastą mintį: „viskas būtų gerai, jeigu ne tas gyvenimas“. Šiuo supratimu, gyvenimas nėra geras dalykas. Gyvenimas trukdo gerumui? Bet tai neteisingas gyvenimas.

Tikrasis ir geistinas gyvenimas yra buvimas tarp artimų, tad geros valios žmonių buvimas tarp geros valios žmonių.

 

Kitaip suprantamas gyvenimas, tai gamyba ir paskirstymas. Čia – jau Marksas. Didelė dalis pasaulio tebesėdi tame marksizme, kad svarbiausia yra gamyba. O iš gamybos mat galima ten ką nors kam nors duoti. Arba įtvirtinti savo valdžią ir būti tuo laimingiems. Tartum valdžia būtų svarbiausias dalykas. Ne, tikras gyvenimas, kai esame tarp artimųjų. Ir Sąjūdis reiškė šią ideologiją: būkim artimi.

 

Labiausiai Lietuvoje šiandien stinga Sąjūdžio dvasios.

 

Ir Mokytojų sąjūdžio. Ten mat frontas, ten sprendžiama: ar būti Lietuvai, ar ne.

 

Tekyla mokytojai kovon, bet ne vien už socialines teises, ne tik už valstybės protą. Reikia kovos už mokytojo pašaukimą ir jo teises. Pašaukimas kurti žmogų, tai yra, teigti, skleisti, ginti žmoniškumą.

Meilę artimiausiai, tave auginusiai ir penėjusiai, tėvynei.