Radvilos: šeimos ir šalies istorijos

alfa.lt 2019 11 25

Valdovų rūmuose atidaryta įtakingiausiai LDK giminei skirta paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“, kurioje – daugiau nei 350 eksponatų iš septynių šalių.

Paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“

alfa.lt

Apie savo šeimą ir jai skirtą parodą Laurai Čiginskaitei pasakojo vienas organizatorių, kunigaikštis Motiejus Radvila.

– Skiriate daug dėmesio šeimos istorijos tyrinėjimams. Kurį jos laikotarpį pavadintumėte pačiu ypatingiausiu?

– Ryškiausias laikotarpis, mano vadinamoji auksinė Radvilų era – XVI a. pr.–XVII a. Ji baigėsi, kai mirė paskutinis Radvilų Biržų-Dubingių linijos atstovas. Kitos giminės atšakos buvo turtingos, bet nebepuoselėjo tokio intelektinio gyvenimo ir man ne tokios įdomios

.

Labiausiai žaviuosi Radvila Juoduoju, Radvila Ruduoju ir Radvila Našlaitėliu, kurie gerai žinomi ir Lietuvoje. Jie reprezentuoja tris mano šeimos narių tipus: Radvila Juodasis – politikas, Radvila Rudasis – karinis veikėjas (tai svarbi mūsų šeimos tradicija daugelį amžių) ir Radvila Našlaitėlis, kuris nesidomėjo nei politika, nei karyba, jam rūpėjo daugybė kitų dalykų. Būtent jis yra mano mėgstamiausias protėvis – tikras Renesanso žmogus, labai išsilavinęs, atvirų pažiūrų, smalsus, jis leidosi į piligrimines keliones, kurios tuo metu buvo gana pavojingos. Radvila Našlaitėlis buvo atviras naujoms architektūros, meno ir mokslo idėjoms.

 

– Su kokiais sunkumais jūsų šeima susidūrė XX a.?

– Atėjus komunizmui mūsų šeima prarado turtą, buvome laikomi vadinamaisiais visuomenės priešais. Tie, kurie liko SSRS teritorijoje, sunkiai galėjo išgyventi, stalinistinės sistemos žiaurumai visiems žinomi. Vyresni žmonės puikiai prisimena, kad Lenkijos televizija ir spauda buvo lyg gryno oro gurkšnis Lietuvos gyventojams. Nors Lenkijoje komunizmas buvo švelnesnis nei Lietuvoje, susidūrėme su problemomis, ypač mano tėvų karta. Buvo sudėtinga įstoti į universitetą, gauti darbą, nors jeigu stengdavaisi – buvo įmanoma. Pavyzdžiui, mano dėdė tapti medicinos studentu bandė penkerius metus iš eilės ir vis buvo prametamas, kol galiausiai vieno aukšto pareigūno žmona pastebėjo, kad kiekvieną kartą gavęs neigiamą atsakymą jis nueina dirbti į ligoninę pagalbiniu darbuotoju, o tai reiškia, jog jis jau nebėra visuomenės priešas ir gali studijuoti.

 

Buvo sudėtingi laikai, bet jeigu stengeisi, galėjai pasiekti, o įdėjus pastangų rezultatas atrodydavo dar vertingesnis. Pavyzdžiui, dalis mano protėvių XVIII a. būdami šešiolikos gaudavo aukštas pareigas – šitaip buvo lengva išpuikti. Matome, kad tai ir nutiko XVIII a., kai Radvilos buvo turtingi, bet neskyrė pakankamai dėmesio vaikų išsilavinimui.

 

– Jūsų šeimos paveldas yra plačiai pasklidęs, todėl parodos organizatoriams teko nelengva užduotis viską surinkti. Ar jie konsultavosi su jumis, kuriuos objektus būtina įtraukti?

– Taip, daug žinau ne tik apie savo šeimą, bet ir apie vertybes, kurios yra įvairiuose muziejuose, galerijose, bibliotekose. Kai kurie žmonės yra geresni specialistai, nes jie turi išsilavinimą menų, istorijos srityse. Tačiau dažniausiai jie išmano tik tam tikrą laikotarpį, o aš esu susipažinęs su visų 600 metų šeimos istorija. Mes gana gerai žinojome, kokius eksponatus norime surinkti. Esu sužavėtas Vydu Dolinsku (Valdovų rūmų muziejaus direktorius, parodos koncepcijos ir ekspozicijos plano autorius – IQ past.) ir Marijumi Uzorka (Valdovų rūmų muziejaus

 

Parodų ir leidybos skyriaus vedėjas, parodos koncepcijos ir ekspozicijos plano autorius bei parodos kuratorius – IQ past.), nes iš norų sąrašo surinkome maždaug 95 proc. eksponatų. Ko gero, galėčiau įvardyti tik apie dvidešimt eksponatų, kurių dėl tam tikrų priežasčių mums negalėjo paskolinti. Ne visi eksponatai sutilpo į parodą, dar apie dvidešimt nebus eksponuojami, bet jie įtraukti į parodos katalogą.

 

– Kurie eksponatai jums asmeniškai svarbiausi?

– Žiūrėdamas į eksponatus, vadovaujuosi emocijomis, ypač jeigu jie man reiškia šį tą daugiau. Parodoje yra daiktų, kurie kelis amžius buvo saugomi paslėpti. Įdomiausia, kad eksponatai pasakoja ne tik Lietuvos ir Lenkijos istoriją, bet ir savo istoriją, kuri yra ne mažiau jaudinanti, nes dėl karų kentėjo ne tik žmonės, bet ir daiktai. Jie dingdavo, būdavo pavagiami. Vienas tokių – paveikslas „Radvilų Madona“. Jis rastas 1683 m. per Vienos apgultį, kai buvo nugalėta Osmanų imperija. Paveikslas mūsų šeimai atiteko iškart po mūšio ir stebuklingu būdu sovietmečiu liko išsaugotas. Kitas įspūdingas eksponatas – Vilniaus vaivados ir LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos buožė: galima atsekti jos istoriją šimtus metų atgal, ji visada buvo su šeima. Taip pat svarbi Radvilų vėliava, kuri nuo XVIII a. naudojama per laidotuves karstui apdengti. Man ji turi stiprią emocinę vertę, nes šią vėliavą mačiau įvairių protėvių, dėdžių, savo tėčio laidotuvėse.

 

– Tai didžiulė jūsų šeimai skirta paroda, ką ji jums reiškia?

– Taip, tai didžiausia šio laikotarpio paroda, skirta mano šeimai, bet ji neaprėpia XIX ir XX a. Neseniai prisidėjau prie parodos, kuri buvo skirta būtent naujesniems amžiams, iš šių laikų yra išlikę daugiau eksponatų, nes bėgant laikui dalis senų relikvijų dingo arba buvo sunaikintos. Vis dėlto mano svajonė surengti tokią parodą Vilniuje – LDK sostinėje, kur kiekvienas akmuo žino mano šeimos pavardę.

 

Paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2020 m. sausio 12 d.