Vytautas Landsbergis. Istorijos paskaita su komentarais

delfi.lt 2020 01 24

Mokytojui geriau neprieštarauti, nes gausi blogą pažymį. Vien dėl elgesio, ne žinių.
Vytautas Landsbergis

delfi.lt

O ar mokytojas gali gauti blogą pažymį? Gali, jei mokiniai nutars, kad anas kažkuo trenktas ir nevertas pagarbos.

Tokių minčių kyla išklausius garsiąją istorijos paskaitą ex catedra cremlina.

 

Joje girdėjom svarbių naujovių. O yra ir senų dalykų. Pavyzdžiui, kad kapitalizmo pasaulis – grėsminga viso pasaulio darbo žmonių Tėvynės apsuptis – buvo nepataisomai blogas, kupinas klaidų ir nusikaltimų, nusipelnęs pražūties; užtat raudonojo socializmo pasaulis su visais terorais ir holodomorais spindėjo tyras kaip kūdikio ašara. Jis niekad nieko nepuolė, tik visus vadavo. (Rudąjį socializmą kol kas paliekam nuošaly).

 

Melagiai sako, kad SSRS su Vokietija susitarė inicijuoti Antrąjį pasaulinį karą prieš Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją, pradėdami nuo Lenkijos. Tai netiesa, nes „Pravda“ nustatė, kad britai su prancūzais puolė savo varžovę Vokietiją, kuriai SSRS sąžiningai stengėsi padėti pagal judviejų Draugystės sutartį.

Deja, buržuazinė Tautų Sąjunga išmetė SSRS iš savo narių už agresiją prieš Suomiją, o Vokietija pati apleido šią organizaciją dar 1933 metais, nuėjo į tyrus. Netrukus agresorius Hitleris užpuolė teisingąjį draugą Staliną, nors pasirašant sutartį dėl tautų dalybų būtent Stalinas džiūgavo „nadul Gitlera!“

Net Lietuva pasirašė sutartį su Hitleriu, – dėsto iš Kremliaus, – atiduodama savo vienintelį uostą Klaipėdą. Austrija atidavė visą save, tik be reikalo po karo Vokietija buvo laikoma dėl to kalta. Kalta Austrija, kaip ir Lietuva dėl Klaipėdos. Ir Čekoslovakija buvo kalta, nes neįsileido visus vaduojančios ir broliškai priglaudžiančios Raudonosios Armijos.

 

Gaila, kad SSRS nepriglaudė Hitlerio pasiūlytų dviejų milijonų Vokietijos ir Austrijos žydų. Juos priglaudė Aušvicas, ne Birobidžanas. O didelį karą pradėjo, matote, nenuolaidžioji Lenkija, Versalio padaras, prieš tai atsiriekusi gabalėlį kitų parduotos Čekoslovakijos. Štai kokie visi nenaudėliai, tad kas beliko tautų tėvui Stalinui? Tik pulti „trečiąją šalį“ Lenkiją (pagal sutartį su Hitleriu), tiesa, išlaikius kompozicijoje ir nedidelę luft-pauzę. Po pergalės prieš Lenkiją surengė bendrą paradą Breste iškart 1939 m. rugsėjo 22 dieną.

Maskvos 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutartis prieš Lenkiją ir kitas aukas šiandien teikiama kaip mikli sovietų diplomatijos sėkmė, tik štai Stalino pasmerkimas už tą gudrų ir klastingą pasaulinio nusikaltėlio veiksmą – vis dar neatšauktas nuo pat SSRS liaudies deputatų suvažiavimo 1989 m. gruodžio 24 d. nutarimo. Kai atšauks, stos atvirai į vieną gretą su draugu Hitleriu.

 

Štai sovietijos kankinystės ir aukojimosi istorija pagal kartotinį ir papildomą Kremliaus naratyvą. Karo metu buvo visokių negražių dalykų, net nusikaltimų žmoniškumui, negailestingų išdavysčių, bet tik ne iš sovietų pusės. Katynė ligi šiol neaiški, gal tie priešai lenkai, tapę karo belaisviais, patys nusišovė. To neaiškumo nepašalina nė Stalino ir Berijos parašai, kad lenkai karo belaisviai kalti ir likviduotini už antisovietinę propagandą. Raudonarmiečiai įkūnijo vien žmoniškumą ypač milijonų išvaduotų vokiečių moterų atžvilgiu. Net sovietų generolai ragino savitai humaniškai keršyti vokiečių moterims nuo 8 iki 80 metų amžiaus.

 

Karas – baisus dalykas, apsivalyti nelengva, tad teisinga, kaip Rusijos vadovai nūnai ragina, papasakoti viską. Tik tarptautinės teisės nereiktų išmesti į senienų sandėliuką.