Buvusi areštinė Vilniuje mena XIX a. sukilėlių ir neseniai kalintų asmenų istorijas

15min.lt 2020 05 04

Priešais Vilniuje esančius Sporto rūmus, kitoje Neries upės pusėje, stovi pastatas, pažymėtas adresu Kosciuškos g. 1. Beveik 200 metų ši vieta visuomenei buvo neprieinama. Rusijos imperijos pavedimu XIX a. pastatas iš dvaro paverstas Vilniaus karinės tvirtovės dalimi – čia įsikūrė politinių kalinių areštinė. Itin ryškų pėdsaką pastato istorijoje paliko 1863–1864 m. sukilimas.

15min.lt

Dabar Lietuvos nacionalinis muziejus suteikia išskirtinę galimybę pasidairyti po autentišką erdvę, areštines celes, kurias 2019 metais pritaikė muziejinei veiklai ir čia atidarė parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“.

 

Pastato istoriją tyrinėjusi Lietuvos nacionalinio muziejaus menotyrininkė Birutė Rūta Vitkauskienė dokumentų apie jį ieškojo ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Mat jie dar XIX a. buvo išvežti iš mūsų šalies.

 

„Iš tų dokumentų paaiškėjo tokie trumpi šito pastato istorijos faktai, kad čia buvo dvaras, priklausęs Chodkevičiams, vėliau – Sanguškoms, tai buvo XVI–XVII amžiuje. XVIII a. dvaras ėjo iš rankų į rankas, mūriniai pastatai atsirado XVIII a. antroje pusėje ir ilgai šitą dvarą, greičiausiai – su užvažiuojamaisiais namais, turėjo toks Jonas Chodasevičius. Iš jo Rusijos imperijos valdžia XIX a. pradžioje šį pastatą ir visą dvarvietę nusavino ir pritaikė ją karinėms reikmėms“, – pastato istoriją iki jo virsmo įkalinimo įstaiga atskleidė B.R.Vitkauskienė.

 

Karinėms reikmėms – pradžioje kaip kareivinės, o vėliau kaip politinių kalinių kalėjimas, šis pastatas buvo naudojamas nuo 1838 m. iki pat Pirmojo pasaulinio karo. 1860 m. braižytojas Prokofjevas sudarė Vilniaus tvirtovės planą. Kaip ir ankstesniuose to meto žemėlapiuose, politinių kalinių kalėjimas jame įvardijamas tiesiog kaip pastatas numeris 14.

 

B. R.Vitkauskienė pabrėžia, kad politinių kalinių kalėjime nebuvo kalinami kriminaliniai nusikaltėliai. Tai buvo specifinė kalinimo įstaiga ir joje kalinti tik tie asmenys, kurie veikė prieš Rusijos imperijos valdžią.

 

„Iš pradžių kamerų nebuvo, gultai stovėjo ilgo koridoriaus vidury ir apsauga vaikščiojo visą laiką prie jų, kad kaliniai negalėtų kalbėtis, gauti kokių nors raštelių ar apskritai ką nors į išorę perduoti. Po 1850 m. pastate buvo įrengtos 33 kameros, karceriai, belangės patalpos, kuriose turbūt ir kankindavo, reikia manyti, kad išgautų prisipažinimus“, – pasakojo B.R.Vitkauskienė.

 

Visos kalėjimo durys turėjo būti stebimos ištisą parą, apie menkiausią nustatyto režimo nesilaikymą nedelsiant turėdavo būti pranešama budinčiam karininkui. Menotyrininkės B.R.Vitkauskienės teigimu, kameros kalėjime buvo tvarkomos kasdien, stebint budinčiajam žandarui, jis atsakė už jam priskirto koridoriaus durų raktus.

 

„Norint pašaliniam patekti į patalpas, kur laikomi politiniai kaliniai, reikėjo gauti generalgubernatoriaus leidimą. O visus asmenis, bandančius susisiekti su kaliniais, nurodyta tuoj pat pristatyti į tardymo komisiją. Išeiti į išvietę, kuri buvo lauke, suimtiesiems galima buvo tik su dviejų apsauginių palyda ir tik po vieną“, – pasakojo B.R.Vitkauskienė.

 

1863–1864 m. Rusijos imperijoje įvyko sukilimas – lietuviai, lenkai ir baltarusiai siekė išsivaduoti iš imperijos priespaudos. Sukilime dalyvavo įvairių luomų atstovai – bajorai, valstiečiai, miestiečiai ir dvasininkai. Sugauti sukilėliai ir jų vadai Vilniuje buvo kalinami politinių kalinių areštinėje, pastate numeris 14, arba kitose įkalinimo vietose, kuriomis tuo metu tapo miesto bažnyčios ir vienuolynai.

 

„Dabar jau žinome, kad nuo 1862 iki 1864 m. šiame pastate buvo kaltinta per tūkstantis žmonių – vyrų ir moterų, dvasininkų, labai įvairių visuomenės atstovų, inteligentų, dailininkų, rašytojų, kunigų, taip pat čia kalėjo 8 iš 21 sukilėlio, kurie vėliau buvo nubausti mirties bausme Lukiškių aikštėje, o po egzekucijų, slepiant nuo visuomenės, jų kūnai buvo paslėpti“, – pasakoja B.R.Vitkauskienė.

 

2017 metais Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai ant Gedimino kalno aptiko kelių asmenų palaikus. Neilgai trukus pasitvirtino jų keliama hipotezė – rasti 1863–1864 m. sukilimo dalyviai, anuomet nužudyti Lukiškių aikštėje. Tarp jų ir sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas, taip pat aktyviai sukilimą rėmusios Dalevskių šeimos nariai, kiti asmenys.

 

Per trejus metus archeologams pavyko rasti 20 iš 21 sukilėlių palaikų. Nepavyko rasti tik pirmosios Lukiškių aikštėje vykdytų egzekucijų aukos – sukilėlio kunigo Stanislovo Išoros palaikų.

 

Ant vieno sukilėlio pirštakaulio archeologai aptiko žiedą. „Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“, – šis įrašas auksinio žiedo vidinėje pusėje neleido abejoti, kad čia užkastas Zigmantas Sierakauskas – vienas iš sukilimo vadų Lietuvoje.

 

Šalia kito vyro palaikų, ties kaklu, archeologai aptiko medaliuką su jame pavaizduota Šnipiškių Jėzaus koplyčia. Atlikus išsamius palaikų tyrimus paaiškėjo, kad sidabrinis medaliukas priklausė vienam iš sukilimo vadų – Konstantinui Kalinauskui.

 

Būtent tokie medaliukai (su Aušros Vartų Madonos, Šnipiškių Jėzaus koplyčios arba Čenstakavos Dievo Motinos vaizdais, virtusiais pasipriešinimo simboliais), taip pat žiedai patvirtino archeologų hipotezę apie rastus sukilėlius. Tačiau nustatyti visų asmenų tapatybes nebuvo paprasta – prireikė antropologų, teismo medicinos ekspertų, istorikų pagalbos.

 

Praėjusių metų lapkričio mėnesį, 1863–1864 m. sukilimo dalyvių laidotuvių išvakarėse, Lietuvos nacionalinis muziejus pastate, kuriame kalėjo 8 iš 21 Lukiškių aikštėje nužudytų sukilėlių, atidarė parodą „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“.

 

„Didelė šios parodos unikalumo dalis yra būtent pats pastatas. Autentiškoje vietoje, celėse, kuriose ir kalėjo sukilėliai, įrengėme parodą. Stengėmės papasakoti dvidešimties ant Gedimino kalno rastų sukilėlių asmenines istorijas. Juk kiekvienas iš jų reprezentuoja kokią nors socialinę grupę, dalyvavusią sukilime, tai – kunigai, bajorai, valstiečiai, studentai. O archeologų radiniai pristatomi koridoriuje“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas Žygintas Būčys.

 

Vienas iš areštinėje pristatomų eksponatų kelia išskirtinai daug emocijų – tai kalkėse, kurios buvo naudotos tam, kad paslėpti kūnai greičiau suirtų, išlikęs vieno iš sukilėlių – Eduardo Čaplinskio – veido atspaudas.

 

Egzekucijos dieną E.Čaplinskį į Lukiškių aikštę atvežė vežime. Jis buvo silpnas, vos gyvas. Generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paliepimu egzekucija sukilėliui turėjo būti įvykdyta kuo skubiau – kad susirinkę stebėtojai matytų, jog nepaklususį korė dar gyvą. M.Muravjovas įsakė sukilėlį pakarti už smakro, kad jis labiau kankintųsi ir kuo ilgiau merdėtų, tokiu būdu iš žmogaus atimant visas jėgas, kurių neatėmė kankinimai, naudoti tardymų metu.

 

Darbo išsaugoti sukilėlio veido įspaudą gipsinėje išliejoje ėmėsi muziejaus restauratorius Jonas Petuchovas.

 

„Neįtikėtina, tačiau šiuo metu tai yra vienintelis, nors ir nepilnas sukilėlio E.Čaplinskio atvaizdas – jo nuotraukų ar portretų nėra išlikę arba jų net ir nebuvo“, – teigia parodos kuratorius Ž.Būčys.

 

Viena iš areštinės celių skirta 1863–1864 m. sukilimo vadui Zigmantui Sierakauskui. Dar prieš ruošdamasis sukilimui, 1861 m. vasarą jis susipažino su 23-ejų metų mergina – Apolonija Dalevskyte.

 

Po metų per jųdviejų vestuves Kėdainiuose žmonės kalbėjo, kad pora „gyvens laimingai, bet trumpai“.

 

„Įėjus į celę, kurioje pristatoma Zigmanto Sierakausko istorija, girdime moterišką balsą. Laiškus, kuriuos jis rašo žmonai ir kalba apie pabaigą ir pasiaukojimą dėl Lietuvos, nors sukilimas dar nė neprasidėjęs. Ant sienos kabo romantiškas mergaitės paveikslas. Tie, kas gilinsis į istoriją, sužinos, kad Z.Sierakauskas nesulaukė savo dukters gimimo“, – sako areštinės virsmą į muziejų projektavęs architektas Rokas Kilčiauskas.

 

Politinių kalinių areštinė nr. 14 veikė iki Pirmo pasaulinio karo, kai Rusijos imperijos kariškiai išsikraustė iš Vilniaus. Tačiau net ir po to pastato paskirtis nelabai keitėsi. Tarpukariu ir karo metais čia kalėjo karo nusikaltėliai, o pastaruosius 25-erius metus veikė Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinė. Dabar, atidaręs parodą „Pažadinti“ ir atvėręs pastatą visuomenei, Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia iš naujo atrasti ir XIX a. sukilimo, ir pačio pastato istoriją.

 

Šiandien pats areštinės pastatas labiausiai mena pastarųjų keliasdešimties metų kasdienybę – su patamsėjusiomis laiptų sienomis, į kurias veda arkinės durys, ne pirmos jaunystės elektros instaliacija, aptrupėjusiomis sienų plytelėmis ir remonto dešimtmečiais nemačiusiomis grindimis. Nuo 1995 iki 2019 metų čia veikė Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinė.

 

Kai kas per daugiau nei 150 metų taip ir nepasikeitė – perduoti daiktus be budėtojo leidimo buvo draudžiama ir prie caro valdžios, ir Nepriklausomos Lietuvos laikais.

 

Lietuvos nacionalinis muziejus turėjo vos kelis mėnesius pritaikyti buvusią areštinę ir jos kameras taip, kad čia galima būtų atidaryti parodą ir pakviesti lankytojus.

 

Matant, kokios čia durys, ausyse suskamba galbūt tik filmuose girdėtas garsas, kai naujam suimtajam už durų užsitrenkia kameros durys. Garsas lyg nuaidėjus šūviui, kai geležis atsitrenkia į geležį.

 

Areštinės kamerų sienos pasakoja savas istorijas. Ir skaityti jas – svetimas, kažkieno kito išgyventas, įdomu. „Paleido į laisve*. Tada vėl pasodino. Aš myliu Diana*“, – tokia ta įkalinimo įstaigų kasdienybė, įamžinta areštinės sienose.

 

Uždaryti šioje areštinėje apie laisvės gurkšnį svajojo ir XIX a. II pusėje kalinti sukilėliai ir tie, kas čia kalėjo jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

 

Buvęs areštinės pastatas vis dar labai autentiškas, nors ir pritaikytas parodai, bet mažai pakitęs.

 

Po karantino atvėrus duris, lankytojai čia bus laukiami iki pat 2020 metų pabaigos. O tuomet teks spręsti, kiek palikti pastarųjų 25 metų reliktų – telefonų, kuriais kalbėjosi suimtieji su savo lankytojais, apie apklausos kambarius informuojančių užrašų, kalėjimą bylojančių užraktų, grotų... ir ką daryti toliau.

 

Jei norite išvysti, kaip areštinės erdvės atrodo 360 laipsnių nuotraukose, tai padaryti galite čia, aplankę Lietuvos Nacionalinio muziejaus sukurtą specialų puslapį.