Vytautas Landsbergis. Didysis virusas – BG

lrt.lt 2020 06 02

Kovoje su pandemijomis, nuo kurių mirštama pagreitintai, veikia ir mokslo nepastebėtas, nepasmerktas virusas. O jis būtent pribaigs. Būtent populiaciją, kuri tenori pabūti iki pirmadienio. 

Vytautas Landsbergis

lrt.lt

Viruso vardas – Besaikis Godulys. B.G. Galima ir be taškų. Dvikojai – dalis populiacijos – yra ypač gobšūs. Jie platina šį užkratą artimoje aplinkoje.

Kur bepasisukęs, kokį ekraną ar puslapį beatskleidęs, visur nūnai išvysi BG ir šio viruso pasekmes.

 

Upių, marių tarša be sąžinės filtro – vis dėl taukuoto pinigo, to šturvalo svaigaus. Kur besidairytum!

 

Senosios branduolinės IAE likvidavimo lėšos iš ES kolūkio – jas sėkmingai vartoja, vis nukeldami darbų pabaigą, prasiskverbę į šį biznį Piterio vyrukai. Iš pradžių apsimetusi vokiška (naiviems lietuviams), netrukus atsiskleidusi rusų kompanija. Gal už tą mimikriją nubyrėjo ir lietuviams, kas nors turėjo vietoje talkinti. Dabar Lietuvą gelbės tiek metų, kiek patys norės. Žinosit išeidinėti be leidimo iš energetinės imperijos!

 

Pamirškit apie skalūnus, apie japonišką reaktorių. Besaikės lėšos atplauks, kad pakeistų jūsų interesinį veidą. Be plastikinių operacijų.

 

Paskutinių brandesnių miškų vertimas kelmais bei rastų rietuvėmis – žiūrėk, tuoj neliks nei Labanoro, nei Punios medynų...

 

Prezervatai indėniškoms lankų medžioklėms bei kitai nacionalinei kultūrai.

 

Įdomu, kas dabar iš lanko nušaus mešką? O kad miškai, didysis valstybės turtas, ligi šiol neduodavo pajamų savo vargstančiai valstybei, bet kažkam už kampo – apie tai prabilęs valstybės kontrolierius jau nedirba, nekontroliuoja. Signalas naujajam, kad BG – jėga.

 

Parkų iškirtimas tapo mada, berods, ir be apskaitos, kur nukeliauja graži nepatręšusi mediena. Kokybę ir pravažiuodamas matai rietuvėse, kurios vakar dar ošė, globojo paukščius. Ką padarysi, BG jų nemyli.

 

Auksiniai šaukštai socialistų nustekentai kariuomenei – dar taip neseniai, – ir auksiniai plotai miestuose nūnai. Pasidairykim.

 

Akį rėžia sostinės plotų plotelių parceliavimas.

 

Istorinė sostinė, slėpiningoji karalių ir poetų Lietuvos dvasia, kurią atgavom su džiaugsmu ir meile, o dabar meilę ir atsakomybę tarsi praradom.

 

Unikalų Europos miestą, unikalų savo reljefu ir visokeriopa tradicija, verčiam tipine etažere BG stiklainiams. Kažin, ar gera apskritai, kai etaloniniai pokyčiai, dėl kurių prarandamas net paminklo statusas, gimsta uždarose valdininkų savivaldybėse. Ne tik autonomijose, kur sava posovietinė rusiška demokratija ir savi nerašyti įstatymai, – bet ir panašesnėse į demokratijas.

 

Bendrą „pasiekimą“, kad Lietuva (jos nacionalinis komitetas) pašalinta iš Tarptautinės Paminklų ir Paveldo vietovių tarybos (ICOMOS) būtent dėl nesilaikymo organizacijos statuto, etikos principų ir procedūrų vertėtų geriau apmąstyti. Ar tai nesujaudino Vyriausybės, prezidentūros, Seimo kultūros komiteto? Gal to pažeminimo šalies prestižui nusipelnėme antikultūriniu požiūriu į „Misionerius“?

 

Svajingą Misionierių siluetą dangaus fone galėtų eksponuoti, juolab ryškinti, išsaugotas erdvus šlaitas – didingas priešistorinis Vilnios slėnis, tolesnėj perspektyvoj nelyginant kokie Prahos terasų Hradčanai, dar ir nemokamai parodantys Misionierių antitezę – rūstų Barbakaną. Bet galima užstatyti, kas jau pergalingai pradėta, rezidenciniais vienodais šiltnamiais.

 

Šios urbanistikos pagrindas, manau, irgi BG.

 

Dar matysim, kas liks iš Reformatų istorinės erdvės Pylimo gatvėje.

 

O ar bus išgelbėta šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, Lukiškių erdvės perlas?

 

Nuo pat sovietmečio – rašiau apie tai 1968 m., o dabar žr. kn. „Lūžis prie Baltijos“, 2019, p.50 – vis kyla ir kyla BG ranka sudirbti šį mūsų visų paveldėtą grožį, užstatant jį, jei pavyks, dabar jau BG stiklainiais. Šaižiai disonansinis, antiurbanistinis matymas, nes čia, jei turi Vilniaus meno pojūtį, tiesiog nieko neleistina statyti.

 

Tau eksponuoja Rafaelį, o į tarpą kiša parabelį. Šaunyką. Net grasina pokštelėti teismu, mat pakenkei verslui.

 

Taip skleidžiasi viena kultūros pusė. Kita – įstatyminis (de)reguliavimas.

 

Prieš gabalą metų kažkas, gal BG, pasitvarkė, kad Vilniuje, o ir kitur, būtų atsisakyta detaliųjų užstatymo planų. Su pasvarstymais. Gana bus bendrojo plano, ir vieno valdininko parašu – pirmyn!

 

Verslas kaip dora, reikalinga socialinė ir valstybinė veikla, nuo tol yra sistemiškai kompromituojamas, rodomas tik savo BG puse.

 

„Prakišti“ užmačią svarbiau, negu aptarti ir sutarti. Bet tuo ypu paimami ir valstybinės žemės sklypai, kartais labai didelės vertės, o už niekus. Išvardijęs konkrečius atvejus, pelnyčiau gausiai naujų priešų. O gal susitariam negražiai nesielgti?

 

BG fenomenas paaiškina nemaža dalykų, kurie anskčiau būdavo apibūdinami kaip „protu nesuvokiami“.

 

Dabar suvokiami, nes otkatų–nuomilžių ir elgesio normas nustatinėja BG virusas.

 

Kodėl valdančioji grupuotė (ne ta, apie kurią pagalvojote) taip aršiai ir beatodairiškai gina vieną ministrą? Jis tapo kankiniu ir pasirinkimo simboliu. Kokio pasirinkimo? Arba mažytis apsivalymas, pareigūną pakeitus to paties regiono atstovu, o jau būtų padorumo pradžia, liautusi patyčios iš Prezidento; arba fatalizmas „nieko jau nepakeisi“.

 

Labai norėtųsi paneigti paplitusią nuomonę, neva korumpai užvaldė kai kurias institucijas ir sudėstė senųjų sovietinių papročių tvarkas. Liaudžiai tylint, beje.

 

„Narod bezmolvstvujet“, tai iš A. Puškino. „Boriso Godunovo“ paskutinė remarka.

 

„Sąmonei miegant, prabunda šmėklos“ – čia jau iš F. Goyos „Kapričų“.

 

Pasikartojantys atvejai, kai savivaldybė gauna valstybinę žemę patikėjimo teise konkrečios paskirties dalykams, bet paleidžia kitiems... Didžiulis turtas – vėjeliu. Kontrolės įstaigos tokiais atvejais pavirsta tylinčiu narodu, šmėžuojančia sąmone. Pagal įstatymiškai privalomą bendrąjį Vilniaus planą „Žalgirio“ stadiono vietoje turėjo kurtis sporto objektai, bet priėjo, kas priėjo.

 

Ar tie valdininkai pavargę nuo darbų, ar kuo nors užgerinti – kas žino?

 

Sakralinė formulė „verslo sąlygų gerinimas“ neturėtų virsti užgerinimu arba priedanga BG tenkinimui. Dar ir naikinant aplinką, dedant skersai ant įstatymų, kaip vis atsitinka.

 

Esu kiek pagyvenęs, tai prisimenu ir labai senų „tarybinių“ istorijų. Lampėdžių rekreaciniame pušyne prie Kauno apie 1960 metus BG sumanė statytis restoraną, iškertant geroką plotą gražaus, būtino miesto sveikatai, miško. Pasigalando kirvius, kalavijus aštrius, bet sąžiningiems architektams protestuojant, buvo sutarta: kol kas nieko nedaryti – iki pirmadienio! – o tada atvažiuoti į vietą visoms komisijoms ir dar sykį spręsti. Kai atvažiavo pirmadienį, miškas per savaitgalį buvo naktimis švariai ir tyliai iškirstas, net kelmai išrauti ir žaizdos apklostytos kapų samanėlėmis. Nei čia buvo, nei čia ką.

 

Senas architektas, mano tėvas, atsisėdęs verkė. Ne dėl gražuolių pušų, nors ir jų gaila, bet dėl žmonių suniekšėjimo.

 

Praėjo 50–60 metų, atgavom nepriklausomybę. Bet ne nuo BG. Lygiai ta pati brutalios apgavystės istorija pasikartojo Trakų Vokės parke, iškertant kelis šimtus liepų. Šimtametės močios nukeliavo į BG koserę.

 

Investicijos, investicijos... Bet kuriamoji investicija ir užgrobiamoji – visai ne tas pat.

 

Ar pajudės, galų gale, kas nors, ne tik buldozeriai?

 

Ypatinga BG atmaina yra Besaikis Godulys Valdžios – BGV. Kai kuriems individams bei jų aplinkai ši virusinė liga dar pavojingesnė už aną, jau aptartą. Jos pasekmė būna BGŽudyti, Keršyti, BGGarbinimo ir panaši diktatorių bjaurastis. Kelių galingų virusų samplaiką matom Astrave. Kad tik ir ten neatsišauktų mirtinas lietuviškas BG... Sovietinio tipo BG juk identifikuotas Černobylyje.

 

Bet apie tas priklausomybes – kitą kartą.