Vytautas Landsbergis. Niekšybės koncentratas ir melo simfonija

lrt.lt 2020 12 14

1939 m. Maskvos paktas, kuriuo dvi totalitarinės diktatūros – SSRS ir Vokietijos Reichas – susitarė pulti kitas tautas, pasidalyti jų žemes ir vergiamus žmones, nėra praeitis.

Vytautas Landsbergis

lrt.lt

Sovietų Sąjunga, po to vėl persivadinusi į Rusiją, nesugebėjusi ar nenorėjusi atsiskaityti su savo kriminaline praeitimi – būtent baisiuoju stalinizmo paveldu – palaiko jį gyvą ir aktualų.

 

Apraiškos žinomos, net iki naujai statomų paminklų tironui ir tautų budeliui; jas papildo šiametis akibrokštas sveikam protui ir žmoniškumui, būtent Stalino–Hitlerio sandėrio pradėti naują grobiamąjį karą Europoje, ritualinis apiplovimas.

 

Paktas buvo deramai įvertintas ir pasmerktas 1989 m. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimu. Slaptieji papildomieji protokolai – negaliojantys nuo pasirašymo momento. Dabar Dūmoje kaba įregistruotas nutarimo projektas, kad anas pasmerkimas – pakto denonsavimas – Rusijoje negalioja. Taip gėdingasis paktas būtų vėl „vertingas“, galiojantis teisinis dokumentas... Rusijos ribose.

 

Tačiau pasauly jis prisimenamas kaip nusikalstamas Stalino sandėris su Hitleriu. Panaikinus jo oficialų, teisinį, valstybinį 1989-12-24 priimtą pasmerkimą, būtų išrašomas pagyrimo ir teisėtumo serftikatas.

 

Taip net šių dienų kovos „panaikinimo panaikinimo“ liudija, koks svarbus yra anas Liaudies deputatų nutarimas – Rusijos sąžinės balsas.

 

***

Abiejų SSRS ir Vokietijos 1939 m. sutarčių ir jų slaptųjų protoklolų tekstai – galbūt unikalus istorijoje valstybių (valdžių) niekšėjimo pavyzdys. Jį verta pažinti. Kiekvienas žodis – melas. Užtat koks autorių pasitenkinimas!

 

(Ne)puolimo paktas. Nors diktatorių sandoris pavadintas Nepuolimo (Neagresijos) paktu, juo susitarta dėl kaimynų puolimo. Tarpusavio (kol kas) nepuolimo ir kitų užpuolimo. Sovietai nepadės Reicho užpultiesiems (tad Lenkijai), o Hitleris neužsistos nei Suomijos, nei kitų Baltijos valstybių. Lietuva, beje, pagal pirmąją sutartį turėjo atitekti Vokietijai; tada jos neužstotų Sovietų Sąjunga. Imk, draugas Hitleri. Rankos laisvos; taip pat Hitleriui Lenkijoje, tik šios, dar gyvos, gabalą Stalinas jau atsirėžė.

 

Žemės be žmonių. Kodėl be žmonių? Na, šiuos galima pavergti, išžudyti, ištremti. Tai technikos dalykas, smulkmena, o žemėlapy brėžiamos ir pasirašomos tariamai negyvos teritorijos.

 

Todėl ir tekstuose kalbama tik apie teritorijas ir būsimus teritorinius–politinius jų (!) pokyčius. Jeigu jų įvyktų, v slučaje. (Teritorijose ima ir įvyksta pokyčių.)

 

SSRS ir Vokietijos Draugystės ir sienos sutartyje vienąkart minimos ir tautos, kurioms „atkuriama taika“, ir tautos galėsią gyventi taikingai pagal savo nacionalinius bruožus. Kitur tautų nė neminima, tik viename protokole – gyventojų perkėlimas etniniu pagrindu. Be abejo, „Lenkijai iširus“ žmonėmis tenka pasirūpinti. Valdžia juos apleido.

 

Taikos balandžiai ir avinėliai. Jau „nepuolimo“ sutartyje įsipareigojama taikai tarp abiejų susitariančių agresorių, beje, numatant karinius konfliktus su trečiosiomis šalimis. Tuo užkariausiamiems atnešama taika po Lenkijos sunaikinimo, kuris vadinamas lyg savaiminiu „suirimu“; o tai jau sudarą pamatą taikai visoje Rytų Europoje. Išeitų, kad Lenkija – karų kaltininkė. Žinant, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija jau yra paskelbusios karą Vokietijai, ši staiga prabyla kaip kilni taikos apaštalė. „Karo likvidacija“ atitiktų visų interesus (Lenkija vos prieš savaitę liovėsi egzistavus), tad abi susitariančios vyriausybės nukreips savo pastangas šia kryptimi. Regis, tikimasi pakartoti Miuncheno taikos variantą, o jei nepavyks – paaiškėsiąs faktas, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija kaltos dėl karo tąsos! Tuo atveju Maskva ir Berlynas konsultuosis, kokių žingsnių jiems imtis (prieš agresores Prancūziją ir Angliją).

 

Sovietija šiandien kitur – VVP traktate – pripažįsta, kad savo įsijungimą į karą prieš Lenkiją, nepaisydama sąjungininko raginimų, tyčiomis užtempė kuo ilgiau; todėl dabar nelyginant kabareto šokėja „puikuojasi nekaltybe“, mat nekariavusi. Ši apgaulė tęsis, Hitleris liks vienintelis kaltininkas. Tik protokolo pasigyrime atnešus taiką „buvusios Lenkijos“ žemių gyventojams, glūdi pripažinimas, jog karo vis dėlto būta. Reikėjo įžengti, kad atneštum.

 

Daug kur kyla pagunda perrašyti protokolų veidmainystę į tiesioginius dalykus. Žemės juose neužgrobiamos, ne okupuojamos ir pasiimamos, o „atitenka“ arba „įjungiamos“; siena „ištaisoma“ (buvo klaidinga) ir panašiai. „Lenkiškos agitacijos užuomazgos“ tiesiog likviduojamos. (Toks žodis – kaip Katynėje?).

 

Teroras ir panašios grožybės – tai „ypatingos priemonės, kurių SSRS Vyriausybė imsis Lietuvos teritorijoje, kad apgintų savo interesus“. Didelės svetimos teritorijos sukeičiamos tarpusavy, kaip užkariautojams geriau. Visa „Lietuvos teritorija įjungiama į SSRS interesų sferą“, o Vokietijos interesai kompensuojami Liublino vaivadija plius. Todėl dabar Liublinas – Lenkijoje. Aišku, Lietuvai nė žodžio, kaip ja už akių mainikaujama. Vis dėlto, dalijantis Lenkiją, abi pusės sutinka – nors Lietuva neprašė, net atsisakė pati žygiuoti – kad Vilnius yra Lietuvos interesas. Atkaklios lietuvių diplomatijos pastangos Tautų Sąjungoje bus palikusios pėdsaką, įsiminė. O grobikės žinojo, kad kuri nors jų netrukus pasiims ir Lietuvą. Abipusiu sutarimu. Bet – su Vilnium.

 

***

Kai po pusės šimtmečio liaudies deputatai Maskvoj ėmėsi nagrinėti senąją aferą, buvo siūlančių apsiriboti sutartimi. Kas tie protokolai?! Bet šis pokštas nepavyko net Gorbiui. A. Jakovlevas nėjo tuo keliu.

 

Slaptieji papildomi protokolai turi tą svarbų antrąjį žodį. Papildomasis pobūdis reiškė, kad protokolai nėra kas sau, pavieniai kvitai, o būtinoji sutarties dalis. Išties, juose jau konkrečiai karpomas Europos žemėlapis. Be žmonių, kurie yra šiukšlės. Išdidžiai tikint(is), jog ir naująsias žemes „besutelkė amžiams didžioji Rusia“. Būtent amžiams, ligi susikalimo po pusantrų metų. Čia kažko tikėjosi ir Tūkstantmetis Reichas.

 

Kol kas prieš mus – anoji popierių ir mirčių tikrovė. Ji paprasta.

 

Matote, džentelmenai, dėl Lenkijos valstybės iširimo (ir kodėl taip atsitiko?!) kilo klausimų, kurie nūnai, 1939 rugsėjo 28–tąją, galutinai sureguliuoti. Scriptum est.

 

Sukurta prielaidos tvirtai taikai Rytų Europoje, jeigu ne tie nenaudėliai iš Vakarų, amžini karo kurstytojai.

 

Po šia ištarme pasirašytų ir istorikas VVP.