Mindaugas Nefas. Ko ir kaip mokysis mūsų vaikai?

lrt.lt 2021 01 05

Prieš keletą metų vienas mano kolega pastebėjo, kad per kelis dešimtmečius trunkančią jo, kaip mokytojo, karjerą iš savo mokinių tėvų niekada nėra sulaukęs klausimo „Ko šiais metais mokysis mano vaikas?“

lrt.lt

Anoks čia klausimas, sakysite! Juk mokosi to, ko reikia, nes kažkokie protingi žmonės nusprendė, ir viskas. O gal tėvai peržiūrėjo jų vaikui įduotą vadovėlį, ir jiems viskas aišku... Be to, tikrai rasime tėvų, kurie panašų klausimą yra uždavę savo vaikų mokytojams.

 

 

O galbūt situacija jau pasikeitė, kai paragavome nuotolinio mokymosi? Jo metu tėvų vaidmuo savo vaikų mokymosi procese stipriai išaugo arba turėjo išaugti. Jie susipažino su tuo, ko ir kaip mokosi jų vaikai. Vis dėlto mane asmeniškai kolegos pastebėjimas persekioja visus tuos kelerius metus, nes ir pats nesu tokio klausimo sulaukęs, o pastaruoju metu jaučiu didesnį norą paanalizuoti šią situaciją. Lai šis straipsnis būna tarsi paskatinimas mums visiems pasidomėti.

 

 

Švietimo laukas dažnai regimas kaip universali erdvė įvairių interesų grupių idėjų plėtrai. Nes švietimą, kaip ir krepšinį, išmano didžioji mūsų visuomenės dalis. Ir tai nėra atsitiktinumas. Juk su mokykla susiduria didžioji dalis mūsų visuomenės. Iš pradžių kaip mokiniai, vėliau jau kaip tėvai ar seneliai, tad iš šio lauko visiškai pabėgti sudėtinga. Kiekvienas turime savo mokyklinę patirtį, todėl kartais sunku suvokti, kad mokykla yra nuolat tobulėjantis ir besikeičiantis organizmas. Ir mano laikų mokykla nebūtinai yra ir mano vaiko mokykla.

 

Pavyzdys iš mano dėstomo dalyko – istorijos. Neretai tėvai, baigę mokyklą dar okupuotoje Lietuvoje, mėgsta sakyti: „Nesuprantu, kaip čia tas mano sūnus/dukra nesupranta istorijos. Štai aš prisimenu, kad viską reikėdavo atmintinai išmokti, ir viskas.“ Neabejoju, kad toks pavyzdys ne vienam mokytojui sukelia santūrią šypseną. Mat mokymosi atmintinai, ypač istorijos pamokose, lieka vis mažiau ir mažiau. Bet mūsų pačių mokyklinė patirtis blokuoja supratimą, kad mūsų vaikai gali būti mokomi pagal visai kitokią strategiją, kad jiems keliami kitokie reikalavimai ir taikomos kitokios metodikos.

 

Ypač dažnai kritikos sulaukia bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo programos, kurias mes vadiname bendrosiomis. Jas kritikuoja visi: mokslininkai, mokytojai, politikai. Tai jos per daug išblaškytos, tai jose trūksta skaitmeninio ar finansinio raštingumo. Nepamirškime, kad dažnai jose pasigendame ir pilietiškumo. Iš esmės visi besidomintys šia sritimi turi nemažai kritikos ir kartais pasiūlymų. Mano galva, pasitaiko ir atvejų, kai mes, mokytojai, jomis stengiamės prisidengti, pateisinti savo nesėkmes. Iš tiesų, puikiam mokytojui programa niekada nebus kliūtis padėti mokiniui mokytis. Ir nesvarbu, ar ji tobula, ar bloga. Juk net okupacijos metais, kai švietimo sistema buvo stipriai ideologizuota ir panardinta į raudonąjį komunizmą, net ir tada buvo mokytojų, kurie sugebėdavo ugdymą pateikti kitaip. Visas būtas ir nebūtas mokyklos problemas sukarti ant egzistuojančių programų yra paprasta. O profesionaliau jas patyrinėti gerokai sudėtingiau. Bendrosios programos nėra šventa karvė, bet jos iš esmės suformuoja valstybės užsakymą mokyklai ir pateikia viziją, kokius mes mokinius ir kaip turėtume išugdyti. Taigi kuo kokybiškesnės jos bus, kuo efektyviau bus įgyvendinamos, tuo labiau galėsime džiaugtis pasiekimais.

 

Juk jei turime viziją, turime turėti ir kelią, kuriuo eidami savo viziją pasieksime. Bet mums reikia siekti sutarimo, kad nekiltų atmetimo reakcija. Visų pirma iš mokytojų bendruomenės. Juk mes, mokytojai, esame tie, kurie įgyvendina ugdymo turinį. Ir mes, o nes kas kitas, būsime tie, kuriems ir teks atsakomybė dirbti pagal naujas ar pakoreguotas programas. Be to, apie sutarimą švietime vis garsiau kalbama, tad gal žinojimas, ko ir kaip mokysime savo vaikus, gali rasti vietą būsimame nacionaliniame susitarime dėl Lietuvos švietimo?

 

2020 m. imtasi atnaujinti pradinio (1–4 kl.) ir pagrindinio (5–10 kl.) ugdymo programas. Netrukus bus pradėtos atnaujinti ir vidurinio (11–12 kl.) ugdymo programos. Konkursus laimėję ekspertai (mokslininkai ir mokytojai) su konsultantais mėgina peržiūrėti programas, pagal kurias dabar mokosi mūsų mokiniai, ir žiūrėti į ateitį, kaip ugdymas turėtų vykti. Be to, jie rengia metodines rekomendacijas, kaip atnaujintas programas bus galima įgyvendinti praktiniame veiklos lauke.

 

Užduotį ekspertai atlieka turėdami užsakymą – 2019 m. dienos šviesą išvydusias bendrųjų programų atnaujinimo gaires. Šis procesas vyksta jau bene pusę metų, bet didesnio visuomenės dėmesio ir netgi švietimo bendruomenės atidos tam nematyti. Tad kyla natūralus klausimas – ar mums iš tiesų rūpi, ko ir kaip mokysis mūsų vaikai? Ar tik nebus taip, jog mūsų rūpinimasis jaunosios kartos ugdymu koncentruojamas tik paviršiniais klausimais? Be to, jis nėra nuoseklus, o tik epizodinis?

 

Švietimu dažniausiai susidomime sulaukę išskirtinės situacijos: kovo mėnesį tai buvo nuotolinis mokymasis, liepą – abiturientų neišlaikytas (arba prastais balais išlaikytas) matematikos egzaminas, kartais išlenda mokinių pasiekimai tarptautiniuose tyrimuose ir pan. Taigi dažniausiai visuomenėje didesnio dėmesio sulaukia tik tos švietimo temos, kurios rodo tam tikrą rezultatą. O apie ateitį ir konstruktyvius siūlymus mūsų mokyklai šnekėti mėgstame nebent šūkiais, kad ir tokiu: „2025 m. – mokytojas prestižinė profesija!“ Žinoma, yra džiuginančių dalykų. 2020 m. Seimo rinkimuose ne viena politinė partija savo programoje akcentavo švietimo reikšmę, o tai rodo, kad požiūris keičiasi. Bet norėtųsi, kad mes aktyviau, konceptualiau ir pozityviau mėgintume keisti mūsų mokyklą.

 

Kodėl verta kelti klausimus, ko ir kaip mokosi ar mokysis mūsų vaikai? Kodėl negalime to palikti tik šios srities ekspertams? Mes norime suprasti šių dienų mokymosi procesą ir prisidėti prie jo tobulinimo, o mūsų visų patirtis skirtinga. Šiam požiūriui pritaria ir programų atnaujintojus konsultuojantis EBPO ekspertas dr. Philas Lambertas: „Indėlis reikalingas visų – vyriausybės, nevyriausybinių organizacijų, verslo, tėvų, mokytojų, mokyklų bendruomenių. Tai reikalinga, kad būtų išgirstos įvairios nuomonės iš skirtingų perspektyvų, taip randant naujų aspektų tobulinti programas.“

 

Bet negalvokime, kad mokymo programos yra suneštinė mokslininkų, mokytojų, mokinių, tėvų ir kitų interesų grupių šventė. Jas atnaujinant svarbu remtis šiais faktoriais: mūsų šalies situacija ir turima patirtimi, mokinių rezultatais, atsižvelgti į edukologijos mokslo tyrimus (jų, deja, apie Lietuvos mokyklos būklę nėra daug), remtis tarptautine kitų valstybių patirtimi (juk nesame vieninteliai ugdantys savo vaikus), švietimo bendruomenės lūkesčiais ir poreikiais. Svarbių atraminių taškų, žinoma, yra ir daugiau. Bet vis dėlto norėtųsi, kad mes dažniau remtumėmės mokslo žiniomis, o ne tik subjektyviomis savo vizijomis ir norais. Labai svarbu išlaikyti balansą, todėl už programų atnaujinimą tiesiogiai yra atsakingi mokslininkai ir mokytojai – teorijos ir praktikos dermė. Bet nereikia jų palikti vienumoje arba užpilti tik kritika, be argumentuotų ir pozityvių pasiūlymų. Kad galėtume prisidėti, reikia pasidomėti. O tai gali kiekvienas. Ne tik mokytojas, dėstytojas, bet ir tėtis, mama ar Lietuvos švietimo ateičiai neabejingas žmogus. www.mokykla2030.lt rasite visų parengtų programų projektus ir galėsite teikti savo pastebėjimus ir siūlymus.

 

Koks yra ryškusis peržiūrimų programų pokytis? Kompetencijos. Ne tik dalykinės, kurios natūraliai buvo ir yra ugdomos, bet ir bendrosios, kurių ugdymas turi būti integruotas į visus mokomuosius dalykus. Pažinimo, kultūrinę, komunikavimo, kūrybiškumo, pilietinę, socialinę-emocinę ir sveikos gyvensenos kompetencijas programų rengėjai turi integruoti į atnaujinamas programas, o mokytojai ateityje jas turės padėti mokiniams ugdytis. Tai jokiu būdu nereiškia, kad visi mokomieji dalykai ir juos apimančios temos gali tinkamai apimti ir ugdyti visas kompetencijas. Tai reiškia, kad disciplinos, kurių mokomi mūsų vaikai, nebūtų sustabarėjusios ir vienpusiškos, žiūrinčios tik savo dalyko interesų ir tikslo. Vaikų ugdymo tikslas yra bendras. Ir mums svarbu, kad visos Lietuvos mokyklos, kad ir kurioje mūsų valstybės geografinėje vietoje įkurtos (mieste ar miestelyje), žygiuotų viena kryptimi. Juk šiuolaikinėje mokykloje vis ryškesnį vaidmenį imasi atlikti integruotas ugdymas, kai stengiamasi sujungti skirtingų dalykų žinias ir gebėjimus, kad būtų pasiekti aukštesni mokymosi rezultatai. Tad panašiai ir su kompetencijomis. Ar pilietiškumą skatinti mokyklose turi tik istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai? Ne, tai gali ir turi daryti tiek fizinio ugdymo, tiek gamtos mokslų mokytojai. Lygiai kaip ir ugdyti kūrybiškumą, gebėjimą komunikuoti ir pan. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad nuo šiol visų dalykų mokytojai turi daryti tą patį. Skiriasi dalykų turinys, mokymosi metodai, tikslai, todėl ir kompetencijų raiška nebus vienodo intensyvumo.

 

Atnaujinant programas ketinama daugiau savarankiškumo suteikti dalykų mokytojams. Bus galima savo nuožiūra pasirinkti iki 30 proc. savo dalyko turinio. Tad mums, mokytojams, išmuš galimybių metas ir kaltinti programų jau nebegalėsime. Turėsime jausti dar didesnę atsakomybę, ko ir kaip mokome. Dar vienas svarbus atnaujinimo lygmuo – esančių programų įgyvendinimo analizė. Natūralu, kad per esamų programų galiojimo metus pastebėtas ne vienas taisytinas dalykas.

 

Iš kitos pusės, programų atnaujinimo ėmėsi dalis naujų rengėjų, kurie turi savų vizijų ir idėjų, kaip programas patobulinti. Bet konkretūs šios srities pokyčiai galimi tik atidžiau peržiūrėjus kiekvieno mokomojo dalyko programų projektus. Trumpai galiu paminėti tik istorijos programos kaitos kelis elementus. Ryškiausi pokyčiai numatomi 5–6 klasių koncentre. Atsisakoma minties, kad kiekviename koncentre mokiniai iš esmės mokosi tik tų pačių temų.

 

Siekiama mokinius supažindinti su įdomiausiais Lietuvos ir pasaulio istorijos įvykiais, reiškiniais, asmenybėmis. Į istorijos mokymąsi turėtų atkeliauti moterys (ir ne viena ar dvi) ir valgio istorijos temos. Svarbu, kad siekiama gilinti mokinių tiriamojo darbo įgūdžius, skatinamas gebėjimas kelti probleminius klausimus ir juos analizuoti. Nenorėdamas šio straipsnio paversti vien tik istorijos programos analize, stabdau arklius ir rašau: siūlomi pokyčiai pozityvūs ir nuteikia optimistiškai.

 

Šio straipsnio rašymo metu buvo baigiama formuoti naujoji Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos politinė komanda. Manyčiau, kad vienas iš pirmųjų jos darbų turėtų būti nukreiptas į ugdymo programų atnaujinimą. Ne, jokių čia sąmokslų teorijų apie finansinius išvaistymus aš nekeliu, nes tokių dalykų neišmanau. Ir tikrai prie sienos nekalu kompetentingai savo darbą atlikusių rengėjų. Šiame procese man trūksta aktyvesnio švietimo bendruomenės ir mūsų visuomenės įsitraukimo. Manyčiau, kad, prieš mėgindami pradėti įgyvendinti atnaujintas programas, turime išsamiau išanalizuoti ir ieškoti konsensuso. Šio proceso nereikia forsuoti. Aš vis dėlto pasigendu aiškesnių atsakymų, kaip atnaujintos programos padės spręsti mūsų mokyklos problemas. Pavyzdžiui, ar korekcijos pagerins mūsų mokinių pasiekimus, kurie atsispindi svarbiausiuose tarptautiniuose tyrimuose, ar pagerins mokinių raštingumą, sustiprins jų socialinius įgūdžius? Atsakymų aš neturiu, bet juos galima rasti. Todėl ir reikia, kad procesas nebūtų skubinamas, jog nebūtų žiūrima kaip į projektą, kurio įgyvendinimo terminai baigiasi. Programų atnaujinimas yra darbas, reikalingas atidos, diskusijos ir susigulėjimo. Juk vien atnaujinti programas neužtenka. Reikia pagal jas pradėti rengti dirbti mokytojus, peržiūrėti Pedagogų rengimo centrų programas, parengti mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programas, pagal atnaujinimus parengti mokymosi medžiagą. Darbų daug.

 

Nuo mūsų, dabar kuriančių ir veikiančių asmenybių, priklauso, kokia bus švietimo ateitis. Domėjimasis, ko ir kaip mokysis mūsų vaikai, yra šios sudėtingos mozaikos dalis. Nevalia mūsų mokytojų palikti vienų Lietuvos mokyklos atnaujinimo darbe. Taip, reikia mumis pasitikėti. Lygiai kaip ir reikia patarimo, idėjų, užtarimo ir gero žodžio. Juk laimingas, kompetentingas ir tobulėjantis mokytojas gali padėti sukurti laimingą, kompetentingą ir tobulėjančią visuomenę. Kad tai atliktume, pasidomėkime, ko ir kaip mokosi ir mokysis mūsų vaikai!