Vytautas Landsbergis. Žmonių gyvenimas kaip liudijimas

lrt.lt, 2021 11 23

20 amžiaus maurynuose, vis dėlto, dar išliko žmoniško, broliško gyvenimo siekis. Ir jo liudijimas. Žmonių gyvenimo tarp žmonių, tebeliekant žmonėmis, neišvirstant beždžionėmis ir žmogėdromis. O kiek pagundų ėsti vienam kitą ir beždžioniškai maivytis prieš artimo veidrodį!

lrt.lt

Bet yra kitas kampas ir liudijimas, kurių paliko Lietuva. Keistoji 1988–1992 metų Lietuva. Mes galime būti kitokie, norime būti kitokie. Netapom kitokiais, tiesa, bet liudijimą palikome. Galbūt Lietuva buvo parinkta, kad liktų nors ženklas. Ji pasėdėjo ant suolelio. Tai mintys apie filmą, rodytą Amsterdame. Šiandien, sako, Taline.

Sergejaus Loznicos darbas „Mr. Landsbergis ir t.t.“ yra apie daug ką. Iš pažiūros, tik iš pažiūros gali atrodyti, kad tai apie vienos nedidelės europiečių tautos likimą ypatingu Europai ir jiems patiems laikotarpiu. Išlikti ar neišlikti? Netiesiogiai – ir apie Europos išlikimą arba neišlikimą.

Gali probėgšmais atrodyti, kad tai filmas apie vieną atsitiktinį asmenį, kuris tarpais veikia kaip pasakotojas – įvykių liudininkas; bet pasakoja ne apie save, o apie mus. Nors apie tai, per tai, ką matė.

Broliai, tai buvo, ir mes buvome. Loznica pasakoja vis tiek apie kraštą, kuris – regim – turėjo savo pašaukimą, jėgą, likimą. Keleriems metams.

O gal per tai filmas pasako dar kažką apie žmonių prasmę, jeigu ne beprasmybę. Vis dėlto. Tie žmonės norėjo gyventi (nežinia, ar pakankamai) ir tuo įkūnijo visų planetos buvėjų klausimą:

Kas mes? Kodėl mes? Kurio velnio?

Tankų vamzdžiai klausė to paties.

Lietuva ten atrodo keistai.

Ji tik eina ir eina kaip apsvaigusi upė.

Jai nebereikia klausti nei kranto, nei debesų. Ji yra ir bus.

Taip atrodo filme. Mūsų buvimo akimirka. Toks tad yra filmo tikrasis veikėjas. Pavadinimas – klaidinantis. Menininkai, visokie režisieriai tyčia taip daro. O mes žvelkim spalvoms į akis.