Prasidėjus diskusijoms apie tai, ar mums reikia ar nereikia „universalaus policininko“, kuris ir įvykio vietos pirminę apžiūrą sugebėtų padaryti, ir elementarius parodymus surinktų, ir įsisiautėjusį smurtautoją sutramdytų, ir suteiktų pirmąją pagalbą nukentėjusiems, ir naudotųsi elektroninėmis duomenų bazėmis, po ilgų apsižodžiavimų vis tiek lieka vienas paprastas klausimas – ko mes iš tikrųjų norime? Ar norime, kad policija išgydytų visas mūsų visuomenės piktžaizdes? Ji to negali, tai kas gali?
Atsivertus nusikaltimų statistiką, pirmiausia į akis krinta tai, kad mažėjant gyventojų skaičiui sumažėjo ir bendras fiksuotų nusikaltimų skaičius. Tačiau nežymiai padidėjo 100 tūkstančių gyventojų tenkančių nusikalstamų veikų skaičius – pastarąjį dešimtmetį svyruoja tarp 2300-2500, savo piką pasiekdamas 2013 metais – 2865 nusikaltimai minėtam gyventojų skaičiui (prisidėjo smurto artimoje aplinkoje fiksavimas ir pradedami ikiteisminiai tyrimai).
