Dar prieš metus sakiau, jog žemės ištekliai yra mūsų nacionalinis turtas ir kad žemės pardavimas neturėtų būti toks pats paprastas kaip skalbimo mašinos įsigijimas. Kita vertus, dar stodami į Europos Sąjungą sutarėme su visomis ES valstybėmis (o šį mūsų susitarimą patvirtino ir visų ES valstybių parlamentai), jog privalėsime sudaryti galimybes Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę pirkti ir ES valstybių piliečiams. Galutinis terminas, kurį esame išsiderėję – 2014 metų gegužės pirmoji. Viena priežasčių, kodėl pagrįstai norime dar ilgesnių terminų – pagal ES išmokas žemės ūkiui, mūsų ūkininkai vis dar pakankamai smarkiai atsilieka nuo kitų ES valstybių ūkininkų. Noriu pasidžiaugti, jog kartu su kolegomis iš kitų Baltijos valstybių, derybų dėl finansinės perspektyvos metu pavyko į dokumentus įtraukti nuostatą, jog šis atotrūkis iki minimumo turėtų sumažėti jau po kelerių metų.
Svarbu
Registracija
R. Morkūnaitė. Mūsų žemę turi dirbti tik ryšį su Lietuva įrodę žmonės
delfi.lt 2014-02-18
Prieš metus prasidėjusi diskusija dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams vėl įsisvyravo viešojoje erdvėje, tačiau gerokai stipriau, nei 2011-taisiais, kuomet draudimas buvo pratęstas iki 2014-ųjų balandžio pabaigos.
Prezidentė: SGD terminalas dirbs visam Baltijos regionui
lzinios.lt 2014-02-19
Lietuvos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas dirbs ne tik Lietuvai, bet ir visam Baltijos regionui, taip užtikrindamas energetinį saugumą, sako terminalui skirto laivo „Independence“ (liet. „Nepriklausomybė“) krikštamotė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Ji trečiadienį Ulsano mieste esančioje didžiausioje pasaulio laivų statykloje „Hyundai Heavy Industries“ pakrikštijo laivą, kuris kovo pabaigoje paliks statyklą ir rudenį atplauks į Klaipėdą.
„Beveik prieš 23 metus atgavus nepriklausomybę, mūsų ekonominė nepriklausomybė vis dar nėra visiškai įgyvendinta ir energetika yra svarbiausias elementas, kurio trūksta“, – per ceremoniją kalbėjo D.Grybauskaitė, kuri laivą pakrikštijo, tradiciškai į jo korpusą sudaužiusi specialiai iš Lietuvos atsivežtą šampano butelį.
„Mes turėsime moderniausią laivą, kuris galės dirbti ne tik Lietuvai, bet visam Baltijos regionui. Mes tampame rimta energetikos valstybe“, – po ceremonijos Lietuvos žurnalistams sakė prezidentė.
Ji teigė, jog terminalas leis Lietuvai derėtis dėl pigesnių dujų su „Gazprom“ ir kitais tiekėjais.
„Vien todėl, kad terminalas yra, mes turime galimybę derėtis dėl pigesnių dujų su visais, kurie tiekia ne tik per terminalus, bet ir per vamzdynus. Net jei pirmaisiais metais to efekto gali būti mažiau, tai visiškai aišku, kad po dvejų-trejų metų, kai Europoje atsiras suskystintos dujos iš skalūninių dujų, tai terminalai taps be galo reikalingi visoms šalims“, – sakė D.Grybauskaitė.
D.Grybauskaitė: SGD terminalas jau lemia pokalbius su „Gazprom“
lzinios.lt 2014-02-18
Lietuvos statomas suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas jau daro įtakos derybose su vieninteliu dujų tiekėju Lietuvai - Rusijos koncernu „Gazprom“, teigia Lietuvos prezidentė. Pasak jos, terminalas ir ateityje turės įtakos, derantis su kitų pasaulio šalių bei Rusijos kompanijomis, tiekiančiomis dujas vamzdynais arba laivais.
„Pats projektas jau pradeda mažinti šilumos kainas vamzdžiuose ir santykiuose, pokalbiuose su "Gazprom" jau daro įtaką. Mūsų projektas pradėjo artėti prie pabaigos ir "Gazprom" pradėjo su mumis kitaip kalbėti. Aš labai tikiuosi, kad tokio projekto buvimas, kai galutinai jį įgyvendinsime, tikrai tiesiogiai darys įtaką (deryboms - BNS) su kitomis pasaulio šalimis, kurios tiekia ne tik suskystintas dujas, bet taip pat su Rusijos kompanijomis, kurios tieks dujas vamzdynais", - interviu LRT radijui teigė Dalia Grybauskaitė, kuri išvyko į Pietų Korėją, kur laivų dalyvaus SGD laivo-saugyklos „Independence“ krikštynose.
Pasak jos, SGD terminalas Klaipėdoje yra didžiulė spaudimo priemonė dujų kainų politikai.
„Manau, kad šis projektas bus panašaus masto kaip Būtingė, panašios įtakos kaip Būtingė, ir labai tikiuosi, kad galbūt ne iš karto, bet ypač, kai atsiras po 2-3 metų iš JAV pigesnių dujų iš skalūninių telkinių Europoje, mes tikrai žinosime ir būsime tikrai labai patenkinti, kad Lietuva pirmoji Baltijos šalyse ir regione pasistatė suskystintų dujų terminalą“', - teigė D.Grybauskaitė.
G. Landsbergis. Kodėl nenorėčiau V. Tomaševskio darbų Lietuvos mastu?
delfi.lt 2014-02-17
Šiomis dienomis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis paskelbė, kad ketina kandidatuoti ir sieks būti išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu.
Vienas pagrindinių jo išsakytų argumentų, kodėl jis tinkamas šioms pareigoms, yra neva sėkmingas jo vadovaujamos partijos darbas vietos savivaldoje.
Ponas Tomaševskis tikina: „(…) teigiamus pavyzdžius, savo gerą veiklą norime praplėsti į visą mūsų šalį. Tą, ką mums pasisekė padaryti, galima padaryti visoje valstybėje.“ Kitaip tariant, tai, kas būdinga Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėms, šiandien valdomoms išimtinai V. Tomaševskio partijos, norima pritaikyti visai Lietuvai.
Todėl dar sykį nacionaliniu mastu aktualus tampa klausimas, kokie yra minėtų rajonų valdymo rezultatai ir ką LLRA juose pasisekė nuveikti?
2011-2012 m. Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje, tuometinėje Ministro Pirmininko Tarnyboje, man teko vadovauti specialiai įkurtam Regionų ir tautinių mažumų skyriui, kuriam buvo iškelta konkreti užduotis: padėti spręsti tautinių mažumų integracijos problemas. Taigi su LLRA veikla teko susidurti asmeniškai. Po 2012 metų rinkimų, V. Tomaševskio partijai tapus valdančiosios koalicijos dalimi, minėtas skyrius reorganizuotoje Vyriausybės kanceliarijoje buvo panaikintas, o aš perkeltas dirbti kitur.
V. Tomaševskis taip matuoja savo partijos veiklos sėkmę: „Mūsų savivaldybėse nėra skolų, vykdomi investiciniai projektai.“
A.Bačiulis:Referendumas – įrankis demokratijai sunaikinti
veidas.lt 2014-02-18
„Dirvožemio referendumo“ organizatoriai, siekiantys tris kartus supaprastinti būsimų referendumų surengimą Lietuvoje, iš tikrųjų nori demokratiją pakeisti ochlokratija – minios valdžia, arba, kaip jie patys mėgsta svajoti, gatvės valdžia.
„Visuotinis balsavimas yra vienintelė priemonė prieš demokratiją, nes balsuoja ir kaimo žmonės, tebetikintys tuo, ką sako parapijų klebonai“, – rašo Umberto Eco „Prahos kapinėse“.
Nuo aprašomų įvykių praėjo daugiau nei pusantro šimto metų, kaimo klebonų vaidmenį, kvailinant provincijos neišmanėlius, perėmė kokiam stambiam politikos verslininkui (ar su juo susijusiai vietos valdžiukei) priklausanti žiniasklaida, tačiau esmė nepakito: nori nužudyti demokratiją – atiduok sprendimo teisę į neišprususių žmonių rankas. Pavyzdžių apstu, naujausią neseniai matėme Egipte.
Tokio visiškai laisvo, tačiau neprotingo ir jiems patiems žalingo politinio pasirinkimo priežastis paprasta, ją žino kiekvienas politikas: dauguma rinkėjų yra kvaili ir nesugebantys atsakingai pasirinkti. Tiesa, tam, kad šį siauruose rateliuose plačiai žinomą faktą drįstum pasakyti garsiai, reikia būti Winstonu Churchilliu, kadaise ciniškai drėbusiu: geriausia agitacija prieš demokratiją – penkių minučių pokalbis su vadinamuoju vidutiniu rinkėju, ypač atsižvelgiant, kad pusė rinkėjų gerokai kvailesni už jį. Tačiau iškart pridūrusiu: demokratija – labai blogas valdymo būdas, bet visi kiti dar blogesni. Nebūtų britas…
Dauguma politikų yra nepalyginti smulkesnio kalibro už W.Churchillį, tad yra linkę savo rinkėjams meluoti, esą „žmonės juk protingi, jie supranta“. Seniai esu pastebėjęs: vos kuris politikas viešai pasisakydamas ima kalbėti apie protingus žmones, kurie tikrai sugebės protingai pasirinkti, vadinasi, jis iš karto po to pradės kabinti jiems makaronus ant ausų. Ką darysi – tai nemaloni, bet būtina politinio darbo kasdienybė: jeigu nesugebi įtikinti rinkėjų, kad jie balsuotų už tave ar tavo siūlomą sprendimą, politikoje tau vietos nėra. Tiesiog geri ir sąžiningi politikai mokosi žmonių įtikinimo būdų, o nevykėliai ar sukčiai – paprasčiausiai prisitaiko ir sako tai, ką žmonės nori išgirsti (iš sociologinių apklausų tai sužinoti nesudėtinga).
Šią paprastą tiesą – kad jokiu būdu negalima prileisti visų be išimties žmonių prie valstybės valdymo reikalų, žinojo dar senovės graikai, labai aiškiai skyrę demokratiją, atsakingų už save ir savo sprendimus žmonių valdžią, nuo ochlokratijos, minios valdžios, kai klausoma tik garsiausiai ir miniai suprantamiausiai rėkiančiųjų. Ne veltui XIX a. prancūzų sociologo Gustave’o Le Bono „Minios psichologija“ buvo parankinė bolševikų revoliucijos vado Vladimiro Uljanovo knyga.
Dėl dalies Lietuvos Sąjūdžio tarybos narių veiksmų
Kodas 190651410, Gedimino pr.1, LT-01103 Vilnius, tel. (8 5) 212 4848, faks.(8 5) 212 4848, e.p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Dėl dalies Lietuvos Sąjūdžio tarybos narių veiksmų 2014-02-17
Vilnius
Iškovojus laisvę Lietuvai, pagrindinis Lietuvos Sąjūdžio siekis buvo ir dabar yra stiprinti jos valstybingumą. Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje supratome, kad iškovotoji laisvė yra trapi ir pažeidžiama, todėl siekėme artėjimo demokratinių Vakarų kryptimi į euroatlantinę NATO ir Europos Sąjungą.
Stoti greta Europos demokratinių valstybių nebuvo paprasta, turėjome atlikti eilę užduočių, prisiimti įsipareigojimus, o tam prireikė net keturiolikos nuoseklaus darbo metų. Šiemet švęsime narystės NATO ir Europos Sąjungoje pirmąjį dešimtmetį.
Buvimas euroatlantinėse struktūrose iš dalies užtikrino mūsų saugumą, tačiau buvusios sovietinės galvosenos ir propagandos skverbimasis, įvairūs „kultūriniai“ koncertai, per specialius kanalus transliuojamos Lietuvą menkinančios televizijos laidos, kai kurių parlamentarų neatsakingi pareiškimai ir euroskeptikų renkami parašai referendumams kelia grėsmę valstybės ateičiai.
Lietuvos Sąjūdžio taryba 2013 m. spalio 04 d. pareiškime skelbė, kad nepritaria nei referendumui dėl žemės „nepardavimo“ europiečiams, nei referendumų kvotos menkinimui, kuris paskatintų Lietuvoje nuolatinę dviprasmių iniciatyvų įtampą ir politinę sumaištį.
Apmaudu, kad šalia partijų, išpažįstančių sovietines vertybes, šliejasi ir dalis Lietuvos Sąjūdžio tarybos narių, kurie, prisidėdami prie antieuropinio referendumo organizavimo, klaidina piliečius, siekdami pakeisti tautos ir visuomenės Vakarų integracijos kryptį, o galbūt ir pirmiausiai turėdami tikslą sunaikinti Lietuvos Sąjūdį jį suskaldant.
Vasario 16-osios įpareigojimas: nepriklausomybė nuo šimtamečių carų, europinė kryptis ir demokratija
Sveiki, piliečiai pilėnai, Pilies gatvės brolija!
Sveikinu Jus, dar kartą čia susirinkusius.
Nutariau pasidalyti mintimis apie šachmatus ir dūmus.
Mano geroji žiniasklaida, jaučiu, tuoj daro išvadą: tas Landsbergis jau visai. Juk šachmatai ir dūmai neturi nieko bendra.
Klystate, brangieji, labai daug bendra. Prisimenu savo studentišką jaunystę, kai daug vyresni strateginiai partneriai prie languotos lentos pūsdavo man į veidą „Belomor“ dūmų kamuolius, kad apsvaigęs, nebeįžvelgdamas net vieno ėjimo į priekį, padaryčiau kokią istorinę klaidą.
Išgrauš! – būdavo mano atsakymas. Bet rūkyti nepradėjau.
Tačiau šiandien daugelis jau pamiršo, o mokykloje nė nebemoko, kas tas „Belomor“ kanalas ir jo geležinkelis tundroje, kur po kiekvienu pabėgiu guli nukankintas vergas. Todėl pasisekimo kai kuriose auditorijose susilaukia dainos: „Aš padarytas vergijoje“. Naujieji keisti patriotai dūsauja: „Ilgu, ilgu man tarybų, šalin bjaurybę Europą!“ ir svaiginasi jau ne dūmais, o referendūmais. Deja, į agitatorių judesius įtraukta daug suklaidintų nuoširdžių žmonių, turbūt neskaičiusių pono Juliaus teksto, kurį parėmė. Menininkai, dvasininkai… Jausmai dėl tėvynės ima viršų, bet į tėvynę pažvelkim ir iš proto pozicijų. Ir bent pora ėjimų į priekį, ir nereikia pykti ant klystančių.
Esam novatoriai. Lietuvoje stumiamas dar negirdėtas antieuropinis referendūmas. Tokia jo esmė, tik slepiama apgavystėmis, pradedant nuo tos, kai mūsų sąjungininkai europiečiai gudriai suplakami su viso pasaulio „užsieniečiais“.
O jei kalbam sąžiningai apie europiečius, tai valstybė užuot paskelbusi „Tomui Ilvesui parduoti draudžiama!“, galėtų mandagiai naudotis pirmumo teise. Pati pirkti. Po to – parduoti Ramūnui. Bet juk tikslas kitas. Tikslas yra susipykti su Europos Sąjunga, o dar geriau, ką skelbia p. Šliužas, išstoti iš jos. Putinas net Soči sapnuoja apie tokią Lietuvą.
Daug kalbantys apie žemę pamiršta apie žemėlapį. Lyg mokyklų nelankę. O žemėlapis primintų – kur demokratinė Europa, kur putininė Eurazija, tad ką toliau renkasi Lietuva. Nereikia Europos, tai krenti į Euraziją. Atgal į narvą.
Daug kalbantys apie Tautą Didžiąja Raide savo siūlomais kūlvirsčiais nebent paspartins realios tautos persikraustymą kur geriau. O kaip vertinti, kai tyčia arba iš neraštingumo Petro sklypą vadina valstybės teritorija? Mat jeigu Petras parduos latviui, tai Lietuva sumažės, o Latvija padidės. Yra tuo patikėjusių. Gal auklytės paaiškintų darželyje, jog demokratinė valstybė savo suverenios teritorijos parduoti negali net vyriausybei norint. Juolab – ūkininko Petro sprendimu, nes jis parduoda tik sklypą, ne valstybės gabalą.
Vyresnieji gal atsimenate, kaip univermage norėdami atsikratyti prekių šlamštu sudarydavo „dovanų paketą“, kurį gali pirkti tik visą.
Dabar išrasta būdas, kaip teikti piliečiams balsavimą „taip“ arba „ne“ už keletą konstitucinių dalykų iš karto. Tuo keliu einant, jūsų ir mūsų greit lauks toks trijų sprendimų paketas:
(1) Minimalų atlyginimą – dvigubai!
(2) Nacionalizuoti skandinavų bankus, atkurti „Snorą“, parsikviesti šokėją Romanovą.
(3) Gerbiant kultūros paveldą, sugrąžinti Stalino paminklą į tradicinę vietą Vilniuje prie geležinkelio stoties.
Arba ir toks paketas:
Su švente!
