Pasidairę matysim: sostinė kinta ir kartu vis tiek „baiminasi“ valstybės istorijos.
Lukiškių aikštė suaižėjusiais kelkraščiais, raudonu purvu rudenį ar pavasarį batus tepančia danga tarsi laukia sugrąžinant Leniną. Jos galiakrašty po mediniu kryžiumi atsiranda žvakelių, pagerbiant XIX a. aukas. Tas vaizdelis – kaip sovietmečiu: pagarba praeities aukoms rūpi nebyliems piliečiams. O Seimo rūmuose nuo sienų išnyko Didžiosios kunigaikštystės parlamento istorija. Nuoširdūs tarybinio realizmo puoselėtojai įskėlė visuomenėje tariamai pamatuotą diskusiją dėl Žaliojo tilto statulų. Šios ir panašios aplinkybės yra visuomenės sąmonės ženklai: viena pakeisdami, nauja palikdami, bet lygiagrečiai tarsi dvejodami: mūsų – o gal ne mūsų? Apie politinio paveldo ženklus su atkurtos (1990) Lietuvos valstybės ir parlamento vadovu prof. Vytautu LANDSBERGIU kalba Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. dr. Andrius VAIŠNYS.
–Pokalbį Seimo rūmuose pradėkime nuo Jono Basanavičiaus – ne tik dėl to, kad tai buvo Didžiojo Vilniaus Seimo Pirmininkas. Praėjusio amžiaus pabaigoje, kai šie Lietuvos Seimo rūmai dar nebuvo pažymėti jokiais parlamentarizmo ženklais, kurie primintų Lietuvos istoriją, Jūs pasiūlėte matomiausioje vietoje įrėminti J. Basanavičiaus šūkį: „Jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės...“.
Kodėl pasirinkote šį motto, kuris dabar yra Seimo pagrindinėje fojė – virš Seimo narių galvų, atkreipia ir lankytojų dėmesį?
Ne todėl, kad Basanavičiaus, o todėl, kad tai – labai prasmingi žodžiai. Ir jie yra iškalti jo antkapyje Rasų kapinėse. Aš, ne kartą juos skaitydamas, įsidėmėjau ir jie man buvo įstrigę savo labai gilia prasme. Jie reiškia, kaip žmogus vertino savo ir savo negausaus bendražygių būrelio pastangas atgaivinti Lietuvą. Pažadinti ją, prikelti. Antkapyje: „Jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis...“. Čia – „tik“ tiek. Taigi maniau, kad tai tinka Lietuvos parlamentui, jeigu ateinantys į savo kasdienius darbus Seimo nariai nors kilstels galvą ir suvoks, kad nuo jų darbų kai kas priklauso. Ir ne tik einamieji valstybės reikalų sprendimai, bet ir didysis klausimas: „ar Lietuvos dvasia atsikvošės“.