Spren­di­mas pri­klau­so nuo tri­jų kri­te­ri­jų gru­pių: es­mi­nių rei­ka­la­vi­mų po­li­ti­ko pro­fe­si­jai, kon­kre­čių rin­ki­mų spe­ci­fi­kos ir ideo­lo­gi­nių pa­žiū­rų. Šia­me ko­men­ta­re pa­tei­kia­ma lo­gi­ka, ku­ria rin­kė­jai ga­lė­tų va­do­vau­tis per ar­tė­jan­čius pre­zi­den­to rin­ki­mus.

Pra­dė­ki­me nuo dvie­jų rei­ka­la­vi­mų, ku­rių tai­ky­mas tu­rė­tų su­ma­žin­ti pa­si­rin­ki­mo ska­lę bet ku­riuo­se rin­ki­muo­se. Pir­mas yra aki­vaiz­dus - tai san­ty­ki­nis, kiek įma­no­ma su­ži­no­ti iš prie­ina­mos in­for­ma­ci­jos, są­ži­nin­gu­mas ir skaid­ru­mas. Rin­kė­jai pri­va­lo at­si­ri­bo­ti nuo po­li­ti­kų, ku­rių biog­ra­fi­jo­se esa­ma rim­tų įta­ri­mų (ar­ba net įro­dy­mų) ėmus ky­šį, ban­džius ką nors pa­pirk­ti ar įsi­vė­lus į ki­to­kio po­bū­džio ko­rup­ci­nius skan­da­lus. Kar­tais Lie­tu­vo­je gir­di­mas tei­gi­nys “ši­tas vogs, bet ir ki­tiems duos” ne­ga­li bū­ti pa­si­tel­kia­mas kaip pa­si­tei­si­ni­mas ati­duo­dant bal­sus už ne­skaid­rius kan­di­da­tus. Tei­si­nę sis­te­mą nie­ki­nan­tys po­li­ti­kai bet ko­kiuo­se rin­ki­muo­se tu­ri su­lauk­ti griež­tos rin­kė­jų baus­mės - kuo ma­žiau bal­sų.

An­tras rei­ka­la­vi­mas - po­li­ti­nis nuo­sek­lu­mas ir lo­ja­lu­mas. Rin­kė­jai tu­rė­tų la­bai įta­riai žiū­rė­ti į kan­di­da­tus, ku­rie yra pa­kei­tę ke­lias par­ti­jas (ar koa­li­ci­jas) ir sa­vo po­li­ti­nį iš­gy­ve­ni­mą iš­kė­lę aukš­čiau už ki­tus po­li­ti­nius tiks­lus. Rei­kė­tų pri­si­min­ti jų veik­lą ir anks­tes­nius rin­ki­mus: ko­kius pa­ža­dus kė­lė, ar bent ban­dė juos iš­te­sė­ti, ar bu­vo iš­ti­ki­mi sa­vo veiks­mams ir pri­nci­pams. Jei­gu po­li­ti­kas sa­vo vien­man­da­tė­je apy­gar­do­je pa­si­ro­dy­da­vo tik per Sei­mo rin­ki­mus, ga­li­ma prog­no­zuo­ti, kad ir Lie­tu­va (pre­zi­den­to rin­ki­mų apy­gar­da) jam ne­bus di­džiau­sias pri­ori­te­tas.

Kan­di­da­tai, bent di­džią­ja da­li­mi ten­ki­nan­tys (su­nku ras­ti to­kį, ku­ris yra ne­da­vęs ne­įvyk­do­mo pa­ža­do) du pir­muo­sius rei­ka­la­vi­mus, ke­liau­ja į an­trą spren­di­mo eta­pą. Čia tu­ri­me at­siž­velg­ti į rin­ki­mų spe­ci­fi­ką - pa­vyz­džiui, me­rui rei­kia kiek ki­to­kios kom­pe­ten­ci­jos nei kla­sės se­niū­nui. Pre­zi­den­tas yra vals­ty­bės va­do­vas, to­dėl jis daž­nai tu­ri per­ženg­ti Sei­mui ar Vy­riau­sy­bei bū­din­gus idė­ji­nius ir as­me­ni­nius ne­su­ta­ri­mus, siek­ti ša­liai nau­din­go kon­sen­su­so svar­biau­siais klau­si­mais. Šia­me pos­te rei­ka­lin­gas Lie­tu­vos vi­daus po­li­ti­ko­je pa­ty­ręs, pa­grin­di­nių par­ti­jų ir jų ly­de­rių ger­bia­mas žmo­gus. Tai­gi iš­si­šo­kan­čiam an­ti­sis­te­mi­nių pa­žiū­rų kan­di­da­tui, ku­ris ak­cen­tuo­ja po­li­ti­kos par­ibių prob­le­mas ir no­ri "sprog­din­ti" sis­te­mą, ne­tin­ka bū­ti pre­zi­den­tu.

Pa­gal Kons­ti­tu­ci­ją pre­zi­den­tas spren­džia pa­grin­di­nius už­sie­nio po­li­ti­kos klau­si­mus ir kar­tu su Vy­riau­sy­be vyk­do už­sie­nio po­li­ti­ką. To­dėl ki­ta kom­pe­ten­ci­ja, itin svar­bi no­rin­čia­jam tap­ti pre­zi­den­tu, - ge­bė­ji­mas rep­re­zen­tuo­ti ša­lį už­sie­ny­je aukš­čiau­siu ly­giu. Tam rei­ka­lin­ga dip­lo­ma­ti­nė ar dar­bo eu­roat­lan­ti­nė­se (Eu­ro­pos Są­jun­gos ir NA­TO) struk­tū­ro­se pa­tir­tis, ry­šiai su svar­biais ki­tų vals­ty­bių po­li­ti­kais. Jei­gu kan­di­da­tas vi­są sa­vo po­li­ti­nę kar­je­rą pra­lei­do Lie­tu­vos pro­vin­ci­jo­je, la­bai ti­kė­ti­na, kad iš­rink­tas jis van­giai megs ir iš­lai­kys dip­lo­ma­ti­nius ry­šius.

Ži­no­ma, ge­bė­ji­mas rep­re­zen­tuo­ti vals­ty­bę api­ma ir rei­ka­la­vi­mą bū­ti lo­ja­liam Lie­tu­vai. Tarp­tau­ti­niu ly­giu Lie­tu­vą dis­kre­di­tuo­jan­tys po­li­ti­kai ne­ga­li bū­ti rim­tai trak­tuo­ja­mi kaip kan­di­da­tai į pre­zi­den­tus. Pre­zi­den­tas, kaip vals­ty­bės va­do­vas ir už­sie­nio po­li­ti­kos vyk­dy­to­jas, tu­ri la­bai ge­rai su­vok­ti ša­lies stra­te­gi­nius in­te­re­sus ir sa­vo po­li­ti­nės kar­je­ros bei už­sis­py­ri­mo ne­kel­ti aukš­čiau už vals­ty­bės li­ki­mą.

Skaityti daugiau...