Kai Mozė pakilo į Siono kalną, kad gautų iš Dievo Įstatymą, nekantraudama tauta nusiliejo aukso veršį ir jį garbino. Žmonės pamiršo, kaip buvo išvesti iš vergovės – pamiršo nelaimes, užgriuvusias Egipto žemę, pamiršo kelią per Raudonąją jūrą ir toje pačioje jūroje pražuvusią faraono kariuomenę. Pamiršo, kad Dievas neapleido jų nei dieną, nei naktį. Visi žmonės, garbinę aukso veršį, patys buvo tų nuostabių įvykių liudytojai. Tačiau, Mozei ilgėliau negrįžus, lyg ir pamiršo, ką Dievas jiems buvo padaręs.
VIEŠPATS tarė Mozei: „Skubėk tuojau pat žemyn! Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nedorai pasielgė. Jie suskubo pasukti iš kelio, kuriuo eiti buvau jiems įsakęs, nusiliedino veršį ir aukoja jam, sakydami: ‘Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!’“ VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Matau, kad ši tauta yra kietasprandė. Todėl dabar palik mane vieną, kad mano įniršis jiems įsiliepsnotų ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padaryčiau didelę tautą.“
Bet Mozė maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir sakė: „O VIEŠPATIE, kam gi dega Tavo įniršis prieš tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia galia ir galinga ranka? Kam gi egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Pikto siekdamas, Jis išvedė juos tik išžudyti kalnuose ir išnaikinti nuo žemės paviršiaus’? Nusigręžk nuo savo degančio įniršio, pasigailėk ir nesiųsk nelaimės savo tautai. Atsimink Abraomą, Izaoką ir Izraelį, savo tarnus, kaip Tu prisiekei jiems pačiu savimi, sakydamas: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šį kraštą, kurį pažadėjau, duosiu jūsų palikuonims, ir jie paveldės jį amžinai.’“ VIEŠPATS pasigailėjo ir nesiuntė nelaimės, kuria buvo grasinęs savo tautai. (Išėjimo 32,7-14)
Viena iš didžiausių mūsų, krikščionių, bėdų, kad mes apie Dievą nemąstome rimtai. Ir jeigu viduramžiais krikščionys Dievą įsivaizdavo kaip nenuspėjamą, nepermaldaujamą despotą, tik ir laukiantį progos nubausti ar nuskriausti žmones, mūsų laikais priešingai – dažnai Dievą suvokame kaip senelį, atlaidžiai žiūrintį į anūkų išdaigas.
Skaityti daugiau...