• Naujienos
  • Istorija
  • Dokumentai
  • Apie Sąjūdį
    • Lietuvos Sąjūdžio įstatai
    • Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimai
    • Lietuvos Sąjūdžio ženklas
  • Archyvas
  • Kontaktai

Svarbu

  • XVI suvažiavimo rezoliucijos

  • Dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo

  • Dėl santykių su Lenkijos ir Lietuvos lenkais

  • Dėl padėties įstatymdavystėje, artėjant apribojimų dėl žemės pardavimo užsienio subjektams termino pabaigai

  • Apie demokratijų nevieningumo krizę

Turinys

  • Suvažiavimai
  • Istorija

Registracija

  • Pamiršote slaptažodį?
  • Pamiršote prisijungimo vardą?

Simbiozė – gera, bloga, keista

zolub 56Laikiną arba nuolatinį dviejų skirtingų rūšių organizmų sugyvenimą, naudingą abiem organizmams arba vienam iš jų, vadina simbioze. Daugiausia simbiozės pavyzdžių pateikia augmenija ir gyvūnija. Antai gamtoje egzistuoja simbiozinis augalų mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Iš tikrųjų augalams, norint gauti visas reikiamas medžiagas, būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija. Akivaizdu, kad natūralioje gamtoje, kur žemės niekas nedirba ir netręšia, augalai gerai auga, būna sveiki ir veda vertingus vaisius. Gamtoje dirvožemis nuolat „auga“, jo derlingasis sluoksnis nuolat atsinaujina, o dirbamuose laukuose – nuolat alinamas ir naikinamas. Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu didžiausią darbą atlieka pati gamta.

Simbiozės atvejai aptinkami ir tarp gyvūnų. Pavyzdžiui, krokodilai turi nuosavus stomatologus; krokodilinis paukštelis pats įskrenda į šio plėšrūno atvertus nasrus ir juos išvalo, o pacientas tuo metu kantriai laukia.

Gamtos mokykloje žmogus daug ko išmoko, ypač technikos srityje, o iki techninės revoliucijos, įsibėgėjusios praėjusio šimtmečio trečiame dešimtmetyje, galima būtų tarti, kad žmogų su gamta siejo simbioziniai saitai, žmogus gamtai pastebimai nekenkė, o gamta jam prieglobstį teikė, maitino. Su technine revoliucija žmogaus draugiški santykiai su gamta pašlijo, vis daugėjo „gyvenamos aplinkos“ gamtos sąskaita, gamtai kenksmingomis technologijomis buvo daroma nepataisoma žala. Žmogus, kaip kirminas į obuolį, graužėsi į žemės gelmes, teršė orą, vandenis, kosmosą. Gamta, patirdama žmogaus nemeilę, neatlaikiusi prievartavimo, atsigręžė prieš žmogų, kerštauti pradėjo. Padažnėję žemės drebėjimai, cunamiai, uraganai, sausros, liūtys , jaučiama klimato kaita rodo, kad Žemė tarsi siekia nusikratyti parazituojančia žmonija.

Pasaulyje stebima akivaizdi sugyvenimo stoka visuomenėse. Techninė revoliucija, tiek daug davusi palengvinti žmonijos buitį, ištobulinusi komunikacijos priemones didžiausiai vertybei – bendravimui tarp žmonių – drauge ištobulino ginklus, sukurpė naujoviškus, žiauresnius kovos būdus, komunikacijos priemones vartoja taikų bendravimą žlugdyti. Tautos, sukūrusios savo valstybes, „betobulindamos“ valstybių reikalų tvarkymo būdus – politiką, tačiau paniekinusios amžinąsias ir bendražmogiškąsias vertybes, juos iškreipė, buvusią valdžių ir visuomenių simbiozę sunaikino. Radosi naujos, visuomenėms žalingos simbiozės formos. Keisčiausią politinė simbiozė, sugriuvus Sovietų Sąjungai, radosi Rusijoje.

Skaityti daugiau...

Vaclovas Aliulis – ganytojas, draugas, rašytojas...

 

lzinios.lt 2015-05-27

Ban­dy­mai ap­ra­šy­ti Ana­pi­lin va­kar iš­ėju­sio ku­ni­go Vac­lo­vo Aliu­lio veik­los lau­ką su­nkiai tel­pa į rė­mus: ku­ni­gas, ra­šy­to­jas, in­te­lek­tua­las, vi­suo­me­ni­nin­kas, dau­ge­lio lei­di­nių re­dak­to­rius, Lie­tu­vos Bib­li­jos drau­gi­jos stei­gė­jas, žur­na­lo „ Ka­ta­li­kų pa­sau­lis“ įkū­rė­jas, At­ei­ti­nin­kų fe­de­ra­ci­jos dva­sios mo­ky­to­jas.

V. Aliu­lio bu­vi­mas su žmo­nė­mis, kaip ir su Die­vu, bu­vo na­tū­ra­lus - be pa­te­ti­kos ir daug­žo­džia­vi­mo. Po­kal­biai su tė­vu Vac­lo­vu tei­kė ra­my­bę ir iš­min­tį. „Jis man bu­vo mo­ky­to­jas, drau­gas ir glo­bė­jas." Taip ku­ni­gą pri­si­me­na Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jaus di­rek­to­rė Si­gi­ta Mas­laus­kai­tė-Ma­žy­lie­nė. Su tė­vu Vac­lo­vu ji su­si­pa­ži­no 1996 me­tais, vyk­da­ma stu­di­juo­ti į Ro­mos Po­pie­žiaus Gri­ga­liaus uni­ver­si­te­tą. V. Aliu­lis tuo me­tu bu­vo ma­ri­jo­nų vy­res­ny­sis Ro­mo­je, par­ašė jai re­ko­men­da­ci­ją. Ro­mo­je dva­si­nin­kas glo­bo­jo ten stu­di­juo­jan­čius tau­tie­čius pa­sau­lie­čius, pa­dė­da­vo jiems ir stu­di­jų klau­si­mais, ir iš­ti­kus ma­te­ria­li­niams ne­pri­tek­liams. Džiau­gė­si kiek­vie­nu stu­di­jas Ro­mo­je bai­gu­siu ir į Lie­tu­vą su­grįž­tan­čiu žmo­gu­mi.

„Pa­lai­kė mus kaip vai­kus, drą­si­no kiek­vie­ną, - at­si­mi­ni­mais da­li­ja­si S. Mas­laus­kai­tė-Ma­žy­lie­nė. - Ne­bi­jo­jo­me kreip­tis į jį bet ko­kiu klau­si­mu. Ki­lus abe­jo­nei ar prieš­ta­ra­vi­mui jis vis­ką grei­tai su­dė­lio­da­vo į sa­vo vie­tas. Tė­vas Vac­lo­vas aiš­kin­da­vo nuo­sek­liai, su­bti­liai ir iš­min­tin­gai. Ki­lus klau­si­mams dėl teks­to tu­ri­nio pra­smės, jis ir­gi bu­vo ne­pa­kei­čia­mas pro­fe­sio­na­las, per pus­va­lan­dį ge­bė­da­vo pa­aiš­kin­ti es­mę, su­ra­šy­tą pen­kio­se kny­go­se.“

My­lė­jo žmo­nes ir kalbą

„Ne­te­ko ma­ty­ti jo nuo­bo­džiau­jan­čio, vi­są sa­ve jis sky­rė dar­bui. Re­da­guo­da­vo teks­tus, ku­rių ne vi­si bū­da­vo baž­ny­ti­niai“, - apie ku­ni­gą V. Aliu­lį kal­ba Vil­niaus Švč. M. Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čios kle­bo­nas Sta­sys Pui­do­kas. Su V. Aliu­liu nuo 2005-ųjų sos­ti­nės Žvė­ry­no ra­jo­ne esan­čia­me ma­ri­jo­nų vie­nuo­ly­no bu­te gy­ve­nęs ir mel­dę­sis vie­nuo­ly­no kai­my­nas čia pat pri­du­ria, kad ku­ni­gas ne­mo­kė­jo pa­sa­ky­ti „ne“. „Jei­gu žmo­gus pra­šo, va­di­na­si, rei­kia“, - pa­pras­tai kri­ti­ką at­rem­da­vo V. Aliu­lis.

Tė­vas Vac­lo­vas mo­kė­jo at­vi­rai pri­pa­žin­ti sa­vo klai­das, ne­veng­da­mas kal­bė­jo, kur ne­pa­si­se­kė, kur su­kly­do. "Ge­bė­ji­mas per­ženg­ti as­me­ni­nį ne­to­bu­lu­mą lei­do jam iš­sa­ky­ti ar­šiau­sią kri­ti­ką. Vi­si ži­no­jo, kad už jo kri­ti­kos sly­pi ne sa­va­nau­diš­ku­mas, o ge­ra va­lia”, - ski­ria­muo­sius V. Aliu­lio bruo­žus var­di­ja ka­ta­li­kų gy­ve­ni­mo apž­val­gi­nin­kas Pa­ulius Su­ba­čius. Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus tei­gi­mu, tė­vas Vac­lo­vas tu­rė­jo ir fe­no­me­na­lią at­min­tį. O Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio Sei­mo ta­ry­bos po­sė­džių de­ta­lūs pro­to­ko­lai, ku­ni­go ra­šy­ti kas­dien, at­ei­ty­je bus ne­pa­kei­čia­mas šal­ti­nis is­to­ri­kams, kai ne­liks anų įvy­kių liu­dy­to­jų.

„Ku­ni­gas Vac­lo­vas Aliu­lis yra di­dy­sis Šven­to­jo Raš­to ir li­tur­gi­nių teks­tų re­dak­to­rius, baž­ny­ti­nės kal­bos kū­rė­jas, - sa­ko Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to do­cen­tas Vy­tau­tas Ali­šaus­kas. - Jis – ir ak­ty­vus Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­no rin­kė­jas, ir ne­pra­len­kia­mas pub­li­cis­tas, apie tai liu­di­ja jo at­si­mi­ni­mų kny­ga „Vie­no žą­sia­ga­nio is­to­ri­ja“. Ku­ni­gas į lie­tu­vių kal­bą čia pat ga­lė­jo vers­ti bet ko­kią pir­mą kar­tą į ran­kas pa­im­tą kny­gą pra­ncū­zų kal­ba." Be di­džių­jų Va­ka­rų Eu­ro­pos kal­bų, ku­ni­gas to­bu­lai mo­kė­jo ir lo­ty­nų bei bal­ta­ru­sių kal­bas. Kal­bų at­ski­rai dva­si­nin­kas ne­si­mo­kė, jų pra­dme­nis ga­vo dar be­si­mo­ky­da­mas Ma­ri­jam­po­lės ma­ri­jo­nų gim­na­zi­jo­je.

Jau­di­no vi­suo­me­nės problemos

Anot V. Ali­šaus­ko, V. Aliu­lis bu­vo iš­min­tin­gas, nuo­sai­kus žmo­gus, ku­ris ne tik pats mo­kė­jo tvar­dy­tis, bet ir ge­bė­jo at­vė­sin­ti karš­tas, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos Są­jū­dy­je, ky­lan­čias dis­ku­si­jas, pa­stū­mė­ti ieš­ko­ti spren­di­mų ir komp­ro­mi­sų.

Ki­tas jo bruo­žas - ne­pap­ras­ta eru­di­ci­ja. „Jis ne tik mo­kė­jo daug kal­bų, vers­da­vo, re­da­guo­da­vo, bet ir ge­bė­da­vo ana­li­tiš­kai at­si­liep­ti į vi­suo­me­nės prob­le­mas“, - pa­sa­ko­ja V. Ali­šaus­kas ir pri­du­ria, kad V. Aliu­lis ste­bė­ti­nai mo­kė­jo bend­rau­ti, ta­čiau iš­lai­kė svar­bią dis­tan­ci­ją - ne­pas­ken­do so­cia­li­niuo­se Baž­ny­čios ir vi­suo­me­nės rei­ka­luo­se. Pa­sau­lį bei jo įvy­kius šis žmo­gus jau­tė la­bai jau­triai ir tiks­liai, nors ir gy­ve­no už­da­rą vie­nuo­lio gy­ve­ni­mą.

Ku­ni­gas Vac­lo­vas Aliu­lis bus pa­šar­vo­tas Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ro­je ba­zi­li­ko­je, lai­do­tu­vių šv. Mi­šios čia bus au­ko­ja­mos ket­vir­ta­die­nį 11 va­lan­dą. Vė­liau kars­tas bus iš­ly­dė­tas į Aly­taus ra­jo­no San­tai­kos Kris­taus Ka­ra­liaus baž­ny­čią, kur 15 val. au­ko­ja­mos šv. Mi­šios. Po jų – lai­do­tu­vės San­tai­kos ka­pi­nė­se.

V. Benkunskas. Patriotizmo ugdymas: Vilniaus mokyklos privalo imtis lyderystės

Valdas Benkunskasdelfi.lt 2015-05-27

„Lietuva nedavė Rusijai nė vieno balo, nors kol kas neatėmėme iš jų nė vieno lopinėlio žemės, netgi dar nebombardavome. Kol kas“, „Lietuva, tankai pajudėjo“, – tokie ir panašūs paprastų rusų komentarai pasipylė internetinėje erdvėje iškart po savaitgalį vykusio „Eurovizijos” konkurso finalo.

Visa ši istorija atskleidžia gerokai didesnes problemas, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Paprasto ruso mąstysenoje tokie veiksmai, kaip kaimynų užpuolimai, bombardavimai ir kiti karo baisumai yra suvokiami kaip paprasta ir natūrali reakcija į jiems nepatinkančius veiksmus. Todėl atėjus reikiamam metui Rusijos vadovybei reikės sulaukti tik įvykio, kuris galėtų sukelti dideles emocijas tarp Rusijos piliečių ir ryžtis veiksmams prieš Baltijos valstybes. Precendentų Rusijai šioje veikloje tikrai netrūksta. 

Būdami tokioje nepavydėtinoje situacijoje esame priversti imtis realių veiksmų stiprinant savo gynybinius pajėgumus: didinti išlaidas krašto apsaugai, sugrąžinti šauktinius, šviesti visuomenę, kovoti informacinio karo fronte. Tačiau jeigu tikrai norime būti saugūs, privalome aiškiai suprasti, kad saugumo prasme iki šiol buvome kaip tie mokiniai, kur pabėga iš kas antros pamokos. Todėl dabar privalome dirbti dvigubai daugiau, kad galėtume ištarti – padarėme viską, kad būtume saugūs ir pasiruošę. 

Skaityti daugiau...

JAV senatorius: Rusijai pulti Lietuvą būtų kvaila

alfa.lt 2015-05-26

 

Rusijai užpulti Lietuvą būtų kvaila, turint omenyje, kad NATO šalys yra įsipareigojusios ginti viena kitą agresijos atveju, sako Vilniuje viešintis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) senatorius Richardas Durbinas (Ričardas Durbinas).

„Tai būtų kvaila. Aš tikiuosi, kad ponas Vladimiras Putinas net nesvarstys tokio varianto“, – žurnalistams antradienį prezidentūroje sakė R. Durbinas.

Jo teigimu, šiandien svarbesnis klausimas yra situacija Ukrainoje. R. Durbinas sako, kad vasarį pasirašytas Minsko paliaubų susitarimas yra „nuviliantis“.

„Minsko susitarimas yra nuviliantis. Rusija iki šiol jį pažeidinėja beveik kiekvieną dieną, nusinešdama nekaltas gyvybes“, – teigė senatorius.

Vis dėlto jis pabrėžė, kad tikisi konflikto pabaigos, Rusijos remiamiems separatistams nebesiveržiant į didžiuosius Ukrainos miestus, pavyzdžiui, Mariupolį. Tačiau senatorius teigia, kad „mes turime būti pasiruošę, jeigu V. Putinas nuspręs judėti toliau“.

Pasak R. Durbino, užpuolusi Ukrainą Rusija suvienijo tiek pačią valstybę, tiek ją palaikančią valstybių koaliciją.

„Kur kas didesnę koaliciją nei aš kada nors būčiau pagalvojęs. Ypač didžiuojuosi Amerikos lyderyste palaikant Ukrainą šiandien, bet turiu pasakyti, kad lygiai taip pat didžiuojuosi tuo, ką padarė Lietuva“, – teigė JAV politikas.

Skaityti daugiau...

V. Landsbergis. Trečias dūmas

delfi.lt 2015-05-22

 

Lietuvos Seimas pritarė referendumui, - kol kas dar svarstyti, - kad juo, jei žmonės pritartų, būtų keičiama Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ne kokia smulkmena, o esminis pilietybės dalykas.
Vytautas Landsbergis

Ar pilietybė saisto pilietį su jo valstybe ypatingu būdu, ar nesaisto. Nes jei tu gali būti kelių valstybių pilietis, tarp jų ir Lietuvos, tai ši pilietybė – viena tarp kitų, neypatinga. Tarp teiginio (gal ir jausmo) „aš – Lietuvos pilietis!“ ir sampratos „aš esu ir Lietuvos pilietis – ne tik Rusijos, Lenkijos, Airijos“, sutikim, yra gana didelis skirtumas, gal net esminis. Be abejo, priklausantis nuo žmogaus. Galėtum juk būti daugybinis įvairių šalių pilietis, kuriam Lietuvos pilietybė mieliausia, nors užsieniuose gyvenant – ji be naudos, kaip gintaro suvenyras.

Žinia, jei Kanados pilietis nutartų kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, formali antroji mūsų šalies pilietybė būtų reikalinga. Kitais atvejais – kelionėms, verslui, veiklai – ji nebūtina. Na, dar olimpiniam sportui, vienam sezonui. Šiaip būnant Lietuvoje, antroji Lietuvos pilietybė nėra būtina. Tik norėk ir veik. Investuok, linksminkis. O rinkimams reikia.

Štai čia ir antrasis lazdos galas. Iniciatoriai bei naivūs rėmėjai turi suprasti, kad kalbama ne vien apie lietuvių teisę turėti daug pilietybių, bet lygiai taip pat – apie daugybės kitašalių kitataučių žmonių galimą geismą bei interesą turėti lietuvišką pasą. Vienoj kišenėj, tarkim, su rusišku. Vienas – dalyvauti rinkimuose; kitas – prašytis užsienio šalies pagalbos.

Per Gruzijos karą paaiškėjo, kad į Abchaziją užvežta maišai rusiškų pasų, tik dar be pavardžių. Nespėjo išdalinti. Gal ir Lietuvoje jau tokių pasų slapčiomis privežta, ir jau su pavardėmis? Padirbėk, VSD.

Skaityti daugiau...

D. Grybauskaitė: mums pavyko nuveikti išties nemažai

delfi.lt 2014-05-21

Rygoje penktadienį tęsis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, kuriame aptariami Europos Sąjungos (ES) santykiai su šešiomis posovietinėmis kaimynėmis rytuose.

Susitikime dalyvaujanti Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ketvirtadienio vakarą teigė, kad artimiausiu metu labai svarbu padėti Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai toliau įgyvendinti laisvosios prekybos susitarimus, o ES turi išlikti atvira Rytų partnerių šalių piliečiams. Pasak prezidentės, Gruzijai ir Ukrainai įgyvendinus visus reikalavimus, šių šalių gyventojai į ES turi keliauti be vizų.

Rytų partnerystės programoje dalyvauja Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Rusija programą vertina kritiškai, siekdama išlaikyti savo įtaką buvusioms sovietinėms respublikoms.

„Prieš pusantrų metų vykęs Vilniaus viršūnių susitikimas tapo lūžio momentu Rytų partnerystės politikoje. Per šį laiką smarkiai pasikeitė geopolitinė situacija Europoje, išryškėjo Rytų partnerių skirtingi tikslai. Tačiau mums pavyko nuveikti išties nemažai – Moldovos žmonės į ES keliauja be vizų, naikinami prekybos apribojimai su Gruzija, Ukraina ir Moldova. Turime ir toliau padėti šioms šalims ir būti atviri jų žmonėms“, - Prezidentūros ketvirtadienio vakarą išplatintame pranešime teigia D.Grybauskaitė.

Jame pažymima, kad Rytų partnerystės politika didžiausią naudą teikia šių šalių žmonėms, o stabili Rytų kaimynystė taip pat reiškia saugesnę Europą.

Skaityti daugiau...

Laikas pabusti

Dainius KREIVYS

lzinios.lt 2015-05-21 14:34
Eu­ro­pa vis te­be­ko­vo­ja su kri­zės pa­sek­mė­mis, iš ku­rių šian­dien tur­būt dra­ma­tiš­kiau­sia yra Grai­ki­jos sko­lų ir jų re­fi­nan­sa­vi­mo epo­pė­ja.  Tuo tar­pu Lie­tu­va bu­vo vie­na iš ne­dau­ge­lio Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių, ku­ri ga­lė­jo pa­si­gir­ti itin spar­čiu eko­no­mi­kos at­si­tie­si­mu bei so­li­džiu eko­no­mi­kos au­gi­mu.

Ko­dėl sto­ja ša­lies įmo­nių eks­por­tas?

Su­pap­ras­tin­tai ga­li­me teig­ti, kad vals­ty­bės eko­no­mi­ka tu­ri tam ti­krą ana­lo­gi­ją su lėk­tu­vu, ku­rį ke­lia du va­rik­liai – eks­por­tas ir vi­daus var­to­ji­mas. Lie­tu­vą iš eko­no­mi­nės ak­la­vie­tės iš­ve­dė ša­lies eks­por­tuo­to­jai, ku­rie ak­ty­viai pa­de­dant vals­ty­bei su­ge­bė­jo 2009-2012 me­tų lai­ko­tar­piu pa­siek­ti 25 proc. vi­du­ti­nę eks­por­to plė­trą.

Ten­ka ap­gai­les­tau­ti, ta­čiau šian­dien tiek apie spar­tų eko­no­mi­kos au­gi­mą, tiek apie ryš­kų eks­por­to au­gi­mą esa­me pri­vers­ti kal­bė­ti tik bū­tuo­ju lai­ku. O to es­mi­nė prie­žas­tis yra eks­por­to au­gi­mo su­lė­tė­ji­mas, gra­si­nan­tis virs­ti ne­tgi vi­siš­ka stag­na­ci­ja. 2014 m. eks­por­to apim­tys pir­mą kar­tą su­ma­žė­jo per vi­są lai­ko­tar­pį po kri­zės ar­ba, ki­taip ta­riant, eks­por­to prie­au­gis bu­vo ne­igia­mas. Ne­nuos­ta­bu, kad kar­tu su lyg rū­kas be­sisk­lai­dan­čiais eks­por­to pa­sie­ki­mais sklai­do­si ir so­li­dus ša­lies eko­no­mi­kos prie­au­gis.

Ko­dėl su­sto­jo eks­por­to au­gi­mas? To prie­žas­tys pir­miau­sia yra dėl be­veik vi­siš­ko ša­lies įmo­nių ga­my­bi­nių pa­jė­gu­mų iš­nau­do­ji­mo bei nuo­sek­liai di­dė­jan­čios mi­ni­ma­lios al­gos, ku­ri, sa­vo ruo­žtu, di­di­na ir vi­du­ti­nį už­dar­bį ša­ly­je. Be to, Eu­ro­pos eko­no­mi­kos kri­zė bei apie Ukrai­ną be­si­vys­tan­ti geo­po­li­ti­nė pa­dė­tis le­mia tai, kad Lie­tu­vos vers­las la­bai at­sar­giai in­ves­tuo­ja tiek į pa­pil­do­mų ga­my­bi­nių pa­jė­gu­mų kū­ri­mą, tiek į nau­jus ga­my­bi­nius vers­lus.

Skaityti daugiau...

Juos galėjom išsaugoti...

Aurelijus Veryga
bernardinai.lt 2015-05-22

Iš tiesų retai nutinka, kad lankydamasis konferencijose ar skaitydamas knygas sužinai kažką, kas tarsi nuima raištį nuo akių ir leidžia pamatyti tai, ką anksčiau gal tik numanei esant. Tai patyriau besilankydamas Kanadoje, Edmontone vykusioje pirmojoje pasaulinėje vaisiaus alkoholinio spektro sutrikimų prevencijos konferencijoje. Tai, ką išgirdau, sukrėtė.

Dar didesnį įspūdį padarė konferencijoje iš autoriaus rankų įsigyta knyga „Pražūtingas ryšys“ (Jody Allen Crowe „The fatal link“, 2009), kurioje buvęs JAV rezervato mokyklos direktorius ir mokytojas aprašo savo patirtį su „nevaldomais“, kaip pas mus vadinama, vaikais. Tačiau šiurpiausia šioje knygoje  – paieška ryšio tarp JAV mokyklose šaudžiusių ir moksleivius ar mokytojus nužudžiusių vaikų elgesio ir alkoholio vartojimo istorijos jų šeimose.

Girtuokliaujanti nėščioji yra tikra nelaimė savo vaikui ir bendruomenei, į kurią vaikas atkeliauja. Nemaža dalis tokių vaikų dėl sunkių apsigimimų atsiduria sutrikusio vystymosi vaikų globos namuose. Pastebėti pažeistus vaikus nesudėtinga, – jie išsiskiria specifiniais veido bruožais, jiems nustatoma organų pažeidimų. Todėl dauguma visuomenės narių turbūt supranta, kad girtauti nėštumo metu negerai. Tačiau ar kada pagalvojote, ką gali padaryti nedidelis alkoholio kiekis dar mamos gimdoje augančiam vaikui?

Skaityti daugiau...

Daugiau straipsnių...

  1. Prof. V. Landsbergio kūrybos vakaras
  2. A. Sekmokas. Ar šiluma gyventojams yra verslas?
  3. V. Landsbergis – istorijos ženklų skaitytojams: atsikvošėkime
  4. Kas bus su „Mistral“: Rusijos laukia netikėtumas?

Puslapis 806 iš 982

  • Pradėti
  • Ankstesnis
  • 801
  • 802
  • 803
  • 804
  • 805
  • 806
  • 807
  • 808
  • 809
  • 810
  • Kitas
  • Pabaiga

 

Lietuvos Sąjūdis